Nuoširdumo strategija

Kęstutis Gintalas. "Pilkas estampas". 1986 m.

Galerijos "Kairė-dešinė" durys nukalinėtos mirusiais pavidalais - metalinėmis plokštelėmis, jau negalinčiomis daugintis popieriuje iki begalybės. Dviprasmiškai atrodo toks žanro nusikryžiavimas. Už jų (tų durų) balandžio 15-29 d. eksponuota Kęstučio Gintalo ir Vidmanto Markevičiaus grafika. Jos pirmavaizdžiai gal irgi kabo nužudyti vinies dūriais. Netikrinau, nesvarbu. Juk ieškojau meno kūno gyvybės įrodymų ar prisikėlimo pėdsakų. Ant sienų radau kompaktiškai susiglaudusį būrį paveikslėlių. Tai pasirodė neįprasta (pagal dabarties papročius, kūriniai ir jų kūrėjai asmeninei raiškai reikalauja saugaus atstumo nuo aplinkos ir aplinkinių).

Tapytojas ir grafikos meistras parodoje pirmą kartą pristatė senus, beveik per dvidešimt metų sukurtus estampus. Priežastys, kodėl darbai eksponuojami tik dabar - įvairios (kad K. Gintalo ir V. Markevičiaus darbus priimtų į grupines grafikos parodas, trūko profesinės legitimacijos).

Estampai per tuos metus puošė dailininkų draugų buitį (t.y. sienas) arba iš dirbtuvės tarsi užtarnauto poilsio keliavo tiesiai į menininkų archyvą (t.y. stalčių ar lentyną). Dalis V. Markevičiaus kūrinių, tiesa, buvo eksponuoti parodose užsienyje. Ir štai 2003-iaisiais kūriniai galų gale parodyti viešai. Ekspozicija pavadinta "Seni estampai draugams". Paroda - ne sau ir ne apie save. Taigi su žiburiu nerasiu aktualios koncepcijos ir ypatingos ekspozicijos motyvacijos. Nors K. Gintalas su netradiciniais kūriniais dalyvauja šiuolaikinės grafikos meno projektuose, tačiau apie šį kartą rodytus darbus neišeina nepopuliariai išlementi: esminė parodos strategija - nuoširdumas.

Už gražiai blizgančio stiklo - daugybė atspaudų nuo įvairiausių paviršių. Mišrios technikos, ofsetinė litografija, "ofortas paprastastasis", monotipija, ksilografija - visas grafikos būdų vadovėlis. Kiekvienas kruopščiai pasportuotas lakštas - sąžiningai techniškas. Juose akivaizdžiai matyti menotyrinkui frustraciją keliantis dailininko meistrystės įrodymas - džiaugsmas dėl naudojamos technikos teikiamų galimybių. Tai malonumas, patiriamas ieškant pustonių niuansų, spalvos santykio, išradingos, bet vos pastebimos faktūrų kaitos, sumanaus kelių grafikos priemonių derinimo ir kitų sunkiai įžodinamų dalykų.

Tvirtai suręstose V. Markevičiaus spalvotos grafikos kompozicijose forma kuriama eliminuojant detalių balastą. Laisva, minkšta linija eskiziškai brėžiami figūrų kontūrai. Tai opozicija dekoratyvumui ir "akmens amžiaus" nuostatai, kad tik preciziškas vaizdavimo būdas yra "graži grafika". Dailininko raiška provokuoja probėkšmomis (nes kitaip reikėtų platesnės studijos) ieškoti skirtumų tarp vyriškos ir moteriškos kūrybos bruožų. Šiandieniame estampo mene Lietuvoje dominuoja moterys, jos formuoja pagrindinę žanro srovę: nuo įvairiai abstrahuojamų formų iki postmoderniškų žaidimų fragmentais lakštų erdvėje. Jų darbai gausiai prisodrinti emocijų atspalvių, kasdienybės refleksijų, vaizdų citatų, specifinės moteriškos tematikos. Šiame kontekste V. Markevičiaus darbai išsiskiria santūrumu. Sąmoningas smulkmenų redukavimas, pagal aiškią tvarką lapo erdvėje komponuojamos apibendrintos formos nedideliems darbams suteikia modernistinio monumentalumo įspūdį. Vaizdavimo objektai - dažniausiai kiek nerangios, sustabarėjusios figūros ar veidai. Ramiai aplinką stebi "Autoportretas", pozuodamas demonstruoja save "Paveiksliuko" personažas. Atšiauri atmosfera atsiranda darbuose, sukurtuose mišria technika, naudojant plastiko plokštelę. Griežtas geometriškų formų kontūras sustiprina keistą viziją: žmogaus su galva agresija galvos be kūno atžvilgiu ("Pasilenkusi"). Mažas darbo formatas suponuoja prievartos, nerimo nuojautą ("Egzekucija").

Vidmantas Markevičius. "Šv. Sebastijonas". 1990 m.

Greta šių darbų K. Gintalo estampai atrodo poetiški. V. Markevičiaus raiškai svarbi linija, o K. Gintalas darbai žiūrovą veikia tonų niuansais. Lyrišką autoriaus nusiteikimą byloja ir darbų pavadinimai. Ypač ofortai - elegantiški, tačiau nemanieringi, į juos žiūrėdamas lengvai pasiduodi diktuojamai melancholiškai būsenai. Subtiliuose monochrominiuose pilkos tonuose šviesa ir šešėlis kuriama monotoniška vienumos askezė ("Žiūrėjimas į sieną"), kiek mistifikuotas erotizmas ("Šešėlis ir jo mylimoji", "Spinduliai"). Figūrų "žmoniški" siluetai aptirpsta, kartais kūnai susilieja į keistas būtybes ("Taikinys").

K. Gintalas, savo kūriniuose grynindamas erdvę nuo bereikalingų detalių, drauge naikina ir bet kokias jų įtampos apraiškas. Abstrakcijos, figūrinės kompozicijos skendi pustonių svaigulio ramybėje: "3 valanda ryto. Esu laimingas ir laisvas".