Prasilenkimai kosmose ir kasdienybėje

Kai prieš dvi dienas ėjau Daukanto aikšte į darbą, staiga pasigirdo žodžiai: "Prezidentas Valdas Adamkus išvyksta!". Štai tau - Prezidentas išvyksta, o aš einu sau pro šalį per patį inauguracijos įkarštį. Žinoma, per žmonių minias nepamačiau nei išvykstančio, nei atvykstančio prezidento. Tiesą šnekant, neteko susitikti ir per tuos penkerius metus, nors darbovietė - tik 5 min. nuo Prezidentūros.

Dažniausiai taip ir būna - kažkur visai šalia vyksta didingos dramos, o tu praeini pro šalį lyg niekur nieko. Na, bet geriau būti istorijos (kad ir savos) dalyviu, nei žiūrovu - vaizdo kamerų "mėsa". Žiūrėti maloniau į ekraną, išlaikant trokštamą distanciją, - nemedijuoti minios vaizdai agresyviai suspaudžia ir taip susitraukusią privačią erdvę. Miestas - tiesiog tobula prasilenkimų vieta. O jei jūsų gyvenime iš anksto apskaičiuotos visų įmanomų "prasilenkimų" trajektorijos ir viskas pernelyg taisyklinga, nueikite į "Soliarį" ("Solaris", JAV, 2002). Ten aiškumas "išgaruos kaip dūmas".

Filmo pavadinimas mūsų žiūrovui pirmiausiai asocijuojasi su Andrejaus Tarkovskio "Soliariu", kuriame pagrindinį vaidmenį atliko Donatas Banionis. Tačiau einantiems į naująjį filmą šito geriau neprisiminti, kitaip gali automatiškai suveikti "atmetimo reakcija". Lėtu filmo ritmu ir ilgais kadrais garsėjęs Tarkovskis, palyginti su Steveno Soderbergho ištęsimais, atrodo tikras spartuolis ("Dabar Tarkovskio "Soliaris" primena veiksmo filmą", - nusistebėjo įžvalgi kino kritikė). Vis dėlto, nors abu filmai pastatyti pagal tą patį Stanisławo Lemo romaną, jie akcentuoja skirtingus dalykus. Tad verčiau paieškokime naujojo filmo raktų.

Filmo reklama per radiją teigia, kad tai - mokslinė fantastika. Tačiau fantastikos elementai gana dekoratyvūs (o mokslu tai ir visai nekvepia). Keletas kosminių peizažų, ultrašiuolaikiškas kosminio laivo interjeras ir garsieji Soliario saulėlydžiai, primenantys rožinius tirpstančių kalio permanganato grūdelių raštus. Dar - seksualūs kosmonautų kombinezonai (ypač tinka George`o Clooney vaidinamam Krisui). Fantastika su egzistencinėmis ir filosofinėmis problemomis pasilieka Lemo romane: "Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks "kosminis jogas", išminčius, įkūnyta visažinybė (...). Šios hipotezės prikėlė iš kapo ir atgaivino vieną seniausių filosofinių problemų - materijos ir dvasios santykio, sąmonės problemą. (...) Ar galimas mąstymas be sąmonės? Bet ar vykstančius okeane procesus galima pavadinti mąstymu?".

Be abejo, tokių Lemo tekstų filme neišgirsi - bet to ir nereikia. Svarbiau, kaip filmo kūrėjams pavyksta suteikti pavidalą tiems sąmonės ūkams bei nežinojimo debesims, baugiam žmogaus atmintį skaitančios ir atgaivinančios jėgos buvimui. Pasirinktas turbūt įtikinamiausiais šiais laikais būdas - asmeniniai santykiai. Svarbiausia tampa kosmonauto Kriso ir jo mirusios žmonos Harės (Natasha McElhone) istorija ir jos pasikartojimai laike.

Čia susipina praeitis ir dabartis, iliuzija ir realybė. Klaidžiojant sulėtintose erdvėse negali suprasti, ar "prisikėlusi" Harė yra tik įtaigus Kriso prisiminimų įsikūnijimas, ar jos sąmonė gali būti savarankiška. Akivaizdu, kad Žemės žmonių ir į juos panašių Soliario projekcijų mąstymas prasilenkia, nors emocijos ir fizinis kūnas - beveik identiški. Tačiau tokie svarstymai nėra svarbiausi. Iš esmės "Soliaris" - tai filmas apie prarastą, bet atminty gyvą meilę ir jos susigrąžinimo (ne)galimybę. Todėl daugiausia matome stambius ir pusiau stambius planus, dar labiau sustiprinančius artumo, intymumo įspūdį. Žinoma, į Clooney visada malonu žiūrėti (manau, ne tik moterims, bet ir su pozityviais herojais susitapatinantiems vyrukams). Na, o jo žmonos aštrūs bruožai, nufilmuoti iš labai arti, įgauną siurrealų kaukės efektą. Atrodo, ekranas išsilenkia ar įdumba jai besisukiojant. Gerai tai ar blogai - ne man spręsti. Gal dailūs ir kartu lyg iš medžio išdrožti veido bruožai lėmė, kad pasirinkta būtent ši aktorė.

Tad jei norite pamatyti romantišką (ir baisią) kosminių prasilenkimų istoriją su dviem gražiais aktoriais - eikite į "Soliarį". O jei labiau rūpi visatos mįslės, geriau dar kartą atsiverskite Stanisławo Lemo knygą.

Simonas Ližė