Apie dirbtinumą

Madiso Palmo ir Tarvo-Hanno Varreso fotografijos O. Posaškovos nuotr.

Vilniaus fotografijos galerijoje estų fotomenininkai prašneko "apie dirbtinumą". Paroda "Arte factum" - gero kuratoriaus darbo pavyzdys: užčiuopta tendencija, leidžianti pristatyti įvairius kūrinius, menininkus, kartu išlaikant ekspozicijos vientisumą. Aiški jungiamoji grandis: teatrališkumo principas šiuolaikinėje estų fotografijoje. Fotografavimas estams - ne dokumentinis fiksavimas, ne akimirkos gaudymas, ne netikėtai popieriuje atsirandančio atvaizdo stebuklas, o gerai apgalvotas, surežisuotas, ištobulintas idėjos mediumas. Beveik visus darbus galima paversti probleminiais, konceptualiais rašiniais ar pjesėmis, tačiau stipri vizuali dimensija suteikia kūriniui konkretumo, o žiūrovui - asociacijų. Kuratorius Peeteris Linnapas išryškino fotografo ir režisieriaus darbo panašumą - koncentruotai išreikšti idėją, pasakojimą; dirbtinai išgryninti savo tiesą.

Estų menininkus domina komplikuoti reiškiniai, svyruojantys tarp vaidybos ir tikrumo, įsijautimo ir pojūčio, konstatavimo ir abejonės. Renos Puusepp nuotraukų cikle "Filmas" (2000 m.) pagrindinis veikėjas - ginklas. Jis keičia žmonių elgesį, nes jie žino jo galią. Vaizdai, lyg sustabdyti kino kadrai, rodo veidus kritiniu momentu, kai turintysis ginklą sustingsta savo "vaidmenyje" ir sąlytis su žudančiu mechanizmu gimdo autentišką pojūtį. Ginklas jau senai tapo agresijos simboliu, nors ir būtų visiška fikcija, ir nebegali būti neutralus daiktas. Vallo Kalamees`as "Išvykime" (2002 m.) istoriją taip pat pasakoja per daiktus - "gyvenimo dekoracijas". Dvi nuotraukos: dvi pagalvės - jo ir jos. Tylus nebeesamo (įdubimas, kur būta galvos) buvimo konstatavimas - ilgesys nutylint istoriją gali būti tiek pat nuoširdus, kiek ir apsimestinis. Pagalvė - vieta, kur tikri vaizdai poruojasi su fantazija.

Pagalvės fantazijų ir atsiminimų mišiniu galima pavadinti Matevo Toomo "Liigvalla dvaro atsiminimus" (2002 m.), kur senos nuotraukos sujungtos su dabarties vaizdais, išgalvotais gyventojais, dienoraščių tekstais. Fotografinės mizanscenos interpretuoja dingusią tikrovę. Hasso Kullo (tekstas) ir Toomaso Kalve (nuotraukos) "Mirusiųjų paukščių gyvenimas, arba Paukščių kelionė pas Nojų" kuria nebūtą fantasmagoriją, perversišką Nojaus laivo gyventojų interpretaciją. Nuotraukos panašios į mėgėjišką kompanijos šėliojimą su paukščių iškamšomis arba fragmentišką marionečių teatro trupės gastrolių dokumentaciją. Kaisa Eiche darbo "Trūkstama grandis dievybės gyvenime" (2003) vaizdus taip pat organizuoja tekstas: kiekviena nuotraukėlė turi komentarą, šmaikščiai siūlantį atkreipti dėmesį į tai, ką Biblija nutyli.

Madisas Palmas ir Tarvo-Hanno Varresas be užuominų bendradarbiauja su teartu, tiksliau - su mados pasaulio teatrališkumu. Ryškūs, nuo kūno kaip drabužis neatsiejami įvaizdžiai įsitaisę tapybos gūžtoje: tonai, primenantys lesiruotą olandų renesanso tapybą, molbertai, moterų veidų tipažai. Personažai "vaidina" tapybą, fotografas mėgaujasi menų sintezės komplikacija. Manekeniška T.H. Varreso nuogalė, su rašikliu nužymėta oda rūbo sukirpimui, įvaizdina konceptualaus meno ir mados pasaulių jungtį.

Tiito Cepo greitkelyje partrenktų gyvūnų fotografavimas ir dokumentavimas (kiekvienam rastam gyvūnėlio likučiui užvedama byla) reikalauja iš žiūrovo patikėti momento reikšmingumu, ko taip trokšta teatralai. Keistos statistikos rinkimas - tai marginalaus triūso kraštutinis variantas, rūpinimosi gyvūnais deklaracija ar užslėpta zoo-nekrofilija? Mindaugas Navakas irgi fotografavo suvažinėtus gyvūnus, tačiau jie atrodo vienareikšmiškai niūriai, iškart peršasi nuoroda į žmogaus abejingumą. O T. Cepo nuotraukose pūkuoti ar spygliuoti kūneliai drybso sau saulėtoje pakelėje lyg poguliui. Tai jau ne dokumentavimas, o kultivavimas.

Kuo daugiau galvoju apie darbus, tuo darosi aiškiau, jog jie įdomūs tik vieną kartą: suvoki idėją ir nueini, toliau kūrinys gyvuoja galvoje - bendrauja su anksčiau matytaisiais, su asmeninio turinio mintimis ir pan. Ir tai ne kuratoriaus kaltė, - regis, taip nutinka (jei nutinka) daugeliui konceptualesnių darbų. O idėja grįsti darbai visada daugiau ar mažiau politiški (plačiausia prasme), todėl apie kai kuriuos nustoji galvoti iš karto (gali būti neaktualu, neįdomu ir pan.). Fotografija, kaip vizuali kalba, stipriau veikia tik keliose nuotraukose. Ryškūs įvaizdžiai pasmerkti staigiam suvartojimui, žodžiai įsiterpia tarp daugybės skaitytų minčių, o stiprūs vaizdai (veidai ir ginklas) grįžta vis kitu poveikiu be įvardijimo.