Vartai: šis tas apie estų "akademikus"

Kaido Ole tapybos darbas O. Posaškovos nuotrauka

Dar viena reprezentacinė paroda "Vartų" galerijoje. Be abejonės, aštuonių menininkų paroda neatskleidžia šiuolaikinio estų meno krypčių ir tendencijų spektro. Bet juk ne kiekybė lemia įtaigumą. Nors kartais man atrodo, kad būtent ji. Juk praėjusio dešimtmečio viduryje ŠMC surengta Lenkijos meno paroda neišleido lankytojo visai be nuovokos, o pernykštis "Maskvos laikas" taip pat turėjo įsprausti žiūrovų galvose tam tikrą kompetencijos žymę. Antra vertus, būtų naivu tikėtis, kad nedidelė vienos šalies menininkų grupės paroda leis susidėlioti aiškesnį vaizdą apie tai, kas vyksta už šios grupės ribų. Tarkim, kurios lietuvių menininkų grupės paroda būtų maksimaliai daugiasluoksnė ir kartu reprezentatyvi? Manyčiau, kad "Angies". Daugiau realių variantų atmintis nepasiūlo.

Estijos menininkų paroda įdomesnė kitu aspektu. Ji pavadinta "Akademikai" Vilniuje". Aštuoni Estijos dailės akademijos dėstytojai, atstovaujantys aktyviai kuriančiai penkiasdešimtmečių kartai, nepanorę užsikonservuoti tikrųjų akademikų statusu, pavadinimui pasiūlė kabutes. Jis išėjo kiek mažiau pretenzingas negu pati paroda. Menininkų grupės pavadinimas "Kabinetas 312 A", pasak parodos kuratoriaus Harry Liivrando, kilo nuo menininkus jungiančios darbinės erdvės - legendinio (!) kabineto 312 A Estijos dailės akademijoje. Iš tiesų legendiniu laikomo estų menininko Leonhardo Lapino darbai atvežti ir į Vilnių. Lietuva tokio masto savų legendų neturi. Norėtų turėti - iš to noro veikiausiai ir bus atsiradęs legendinio Jurgio Mačiūno fluxus kabinetas ŠMC.

Vėl grįžtu prie palyginimų. Turėtų neblogai atrodyti ir mūsiškių "akademikų" parodos variantas. Pavyzdžiui, Arvydas Šaltenis, Kostas Dereškevičius, Ričardas Vaitekūnas, Gediminas Karalius, Petras Mazūras, Mindaugas Navakas, Konstantinas Bogdanas, Petras Repšys. Aišku, galimi ir kiti "auksinio", arba legendinio, aštuntuko variantai. O kodėl būtinai aštuntuko? Be to, VDA solidžios sukakties proga "Akademijos" galerijoje jau kuris laikas rengiamos būtent jos dėstytojų kūrybos parodos.

"Kabineto 312 A" parodos ekspozicija atrodo sąmoningai muziejiška. Čia programiškai išvengta naujausiųjų raiškos formų ir laikomasi tradicinio drobės ir skulptūrų formato. Muziejiškos ir pačios "Vartų" galerijos patalpos, dėl to viskas atrodo gana akademiškai. Ir gerai, mažiau eklektikos ir fragmentiškumo, kurių vis tiek atsiranda keturių skirtingų menininkų darbų ekspozicijoje. Ir nors estų meną šį sykį reprezentuoja sovietmečiu subrendusi ir susiformavusi menininkų karta, reikia prisiminti, kad palyginti su lietuviškuoju "tyliojo modernizmo" variantu, Estijos menas visuomet pasižymėjo didesniu laisvumu, orientacija į Vakarus. Viena vertus, tai lėmė geografinė šalies padėtis. Aktyvūs meninių grupių "SOUP-69", "ANK", "Visarid" judėjimai, siekis, nepaisant geležinės uždangos, regėti save pasaulio meno kontekste, davė vaisių. Jau 7-ajame dešimtmetyje čia eksploatuojami hepeningai, perfomansai, architektoninės fantazijos. 7-8-ojo dešimtmečių estų mene yra poparto pėdsakų, vėliau - konceptualizmo užuomazgų. Šio laikotarpio meninines tendencijas apibūdina estų avangardo terminas, dažniausiai siejamas su hiperrealizmu ir geometrine abstrakcija. Konstruktyvistinės idėjos, racionalizmas ir geometrija bene labiausiai išryškėjo Leonhardo Lapino tapyboje ir grafikoje. Parodoje pristatomi jo darbai turbūt niekuo neimponuos lietuvių tapybos apologetams, išugdytiems ekspresionizmo tradicijos prioritetų - šiems daug artimesnės patriotinių motyvų Jaano Elkeno drobės. L. Lapino kūrinių ciklas "Mito gimimas" - tai dekoratyvūs konstruktyvistiniai rūbų iškarpų brėžiniai, panašūs į tuos, kokių pilni "Burdos" tipo siuvimo ir mezgimo žurnalai moterims. Taip, tik moterims. O čia jau ima kvepėti froidistine ekskursija į mamos-mezgėjos ("tu numegzk/pasiūk man, mama, kelią") pasaulį. Į bronzinį legendinio Estijos dailės protagonisto biustą (labai primenantį Marksą) siūlo pažvelgti skulptorius Hannesas Starkopfas. Kaip rašoma parodos lankstinuke, jis atstovauja skulptūrinei "neopopo" krypčiai (ne Lapinas ir ne Marksas, o H. Starkopfas). Giliamintiškas, su "globaliomis" problemomis sugipsuotas kičas: gėlės, atominės bombos, raudona ir karšta (panašu į lietuviško akropolio karietidę). Kadangi Lietuvoje "neopopo" terminas nėra itin paplitęs, norėčiau jį pritaikyti Vitalijaus Čepkausko skulptūrų stilistikai, o prie jo pabandyčiau pritraukti ir spalvotą Lino Cicėno tapybą.

Dar vienas racionalus tapytojas - Klaido Ole, beje, kartu su Marko Mäetammu šiemet atstovausiantis Estijai Venecijos bienalėje. Didelių formatų tapyba - kosminio stiliaus komiksai, persmelkti šaltos ir beveik mistinės ikonografijos, ne formos, bet siužeto prasme turinčios šį tą bendra su krikščioniškąja: nukryžiuotasis ir minia, karsto leidimas į žemę, išmaldos davimas. Beje, visi paveikslai - be pavadinimų. Urve Küttnerio krikščioniškų ir vakarietiškų šventųjų kseroksai taip pat derinami su improvizacijomis kičo ir devocionalijų tema, tiesiogiai primenančiomis, kad religija - tai prostitutė. Į "šventųjų" vidurius inkrustuojami blizgantys papuošalai, o pačių "šventųjų" veidų išraiškos itin nemalonios, gašlios ir fanatiškos, lyg iš nespalvotų laikraštinių nuotraukų, reklamuojančių palydovių paslaugas. Psichotropiniai Jaano Toomiko, vieno žymiausių tarptautinio masto šiuolaikinių Estijos menininkų, portretai veikiausiai bus paveikti videomeno ir perfomansų, kuriuos menininkas visai neseniai "metė" ir grįžo prie tapybos. Labai balti Sirje Runge paveikslai apie tylą ("Silence VI", "Silence V", "Silence VI") dar ir labai gražūs (ir labai panašūs į R. Katiliūtės, bet nuo to nė kiek ne mažiau gražūs). Egzistuoja tokia tapyba, į kurią žiūrint ilsisi akys ir netgi dvasia. Tik tokie darbai visiškai nepasiduoda reprodukuojami laikraščiuose.

Visai nieko sau paroda, imu galvoti baiginėdama parodos recenziją. Dažnai taip būna: sėdi rašyti ir galvoji, kad paroda nekokia, oi, nekokia, o kadangi berašant tenka ieškoti visokeriopų jos kokybių, šios ima ir atsiranda. Tiesa, apie estų nacionalinius ypatumus, išskyrus gajas racionalistines ir geometrines tendencijas, paroda kaip ir nutyli. Išlieka problema, kuri yra beveik anekdotiška (lietuviai apie estus etc.): ugrofinų vardai ir pavardės, pagal kuriuos dažnai yra sunkoka nustatyti lytį. Bet juk ne man vienai.