Yra kaip yra

Linas Žilius. "Žalioji musė"

Šis rašinys yra nupirktas - už jį man pažadėtas bokalas alaus!... Bet - apie viską nuo pradžių. Mano kolega skulptorius Linas Žilius vasario 24 - kovo 1 d. "Akademijos" galerijoje demonstruoja personalinę skulptūros parodą "Taip ir yra".

Retkarčiais lankant parodines erdves, vis besidairant į klasikais dar netapusių autorių darbus, galima įsitikinti, kaip sklandžiai jaunieji plazdena videoraštuose, lukštenasi fotografijos žvynais, virtualizuojasi į bekūnius skaitmeninių kombinacijų angelus, virpančius anapus slegiančios materijos... O štai trimatis L. Žilius plūkiasi apimtiniame pasaulyje, užgriozdintame tūrinių, anaiptol nepasyvių, trukdančių gyventi objektų. Su apimtine savo gyvenimo dalimi autorius (neracionaliai, kaip tikras menininkas) manosi sugyvensiąs ar susitvarkysiąs jai pataikaudamas ir nuolaidžiaudamas - gamindamas vis naujus skulptūrinius objektus, tuo tarpu ciniškoji materija, užuot tapusi jaukesnė, labiau suprantama ir suvaldoma, tik prislegia jį dar didesne mase. Šių nelygiaverčių grumtynių rezultatas - anksčiau jau minėta nedidelė, tačiau solidi pastarųjų trejų metų darbus pristatanti paroda. Joje apsilankiusiam žiūrinėtojui kelią pastoja ir dėmesio kaulija penki stovintys, kabantys, sienas ramstantys ar paprasčiausiai tįsantys kūnai. Kad ir kaip vaiduokliškai balzgani, siūbuojantys ant troselių, o vis tiek pritvinkę kūniško svarumo. Tokia techniškai nepriekaištinga, svidintais paviršiais žibėdama sirpsta "Žalioji musė", sukurta iš lietuvių skulptūroje jau senokai pažįstamos, bet vis dar naujos medžiagos - epoksidinės dervos. Anksčiau pas mus kurtos epoksidinės dervos stovylos apsimetinėjo visokeriopai tauriomis - bronzinėmis ir pan. (K. Bogdano "Donelaitis", R. Midvikio "Žeme Motina, nepalik mūsų"), o "Musė" taip ir lieka tik žavus plastmasinis žaislas. K. Stančienė rašo, jog taip, išvengdamas natūralizmo, autorius sukuria "apibendrintos formos, asociatyvios, metaforiškos plastikos" kūrinį, beje, jau įvertintą pirmąja premija "History Dome and Sculpture Park" (JAV) organizuotame konkurse. Stotinga "Moteris" (versija 3.1), įsisupusi į įtartinoką, vartotojiškai blizgantį kokoną, gundo moteriškomis paslaptimis ir galimybe savotiškai reinterpretuoti moderniosios lietuvių skulptūros palikimą. Lakoniškas, asketiškas "Kvėpuotojas" - nei permatomas karstas, nei antropomorfinė figūra, tačiau įtikinanti "metafora apie sunkią, varginančią egzistenciją, graudžiai paprastus ir primityvius poreikius" (vėl K. Stančienė), įkūnyta paprastomis, bet ne mažiau efektingomis priemonėmis. Dar ekspozicijoje kabalduoja iš metalo strypų suvirinta krūtinės ląstos kaulus primenanti konstrukcija, aptepta skaidriu silikonu ir mįslingai pavadinta "Protėviu". Šis darbas plėtoja dailininko pamėgtų permatomų struktūrų grupę ir pasižymi gajomis maskulinistinėmis nuostatomis. L. Žilius linkęs dirbti apibendrintų formų, uždaro silueto, aiškaus tūrio skulptūras, pasitelkdamas netradicines, labiau buityje ir statybose įsitvirtinusias medžiagas (polietileną, silikoną), taip akcentuodamas technologijos vertę kūrybiniame procese. Nors kai kurie skulptoriaus darbai turi objekto menui būdingų požymių, vis dėlto tiksliau juos būtų vadinti skulptūromis, o taip teigti leidžia su tradicine skulptūros raiška įnoringai koketuojanti, bet jokiu būdu jai neabejinga menininko kūryba. Dar būtina pažymėti, kad, pasak V. Kinčinaičio, L. Žiliaus darbeliuose, kaip ir daugumos jaunesniųjų skulptorių kūryboje, tarpsta ironija, šmaikštavimas, intelektualinių muskulų (tiesa, labiau silikoninių nei plieninių) demonstravimas, abejingumas amžinybe grūmojančioms medžiagoms ir temoms.

Kalbant apie įtakas, tenka paminėti dviejų šiuolaikinės lietuvių skulptūros "grandų", VDA dėstytojų pavardes. Pirmiausia (tą privačiuose pokalbiuose tvirtina ir pats autorius) giliausius randus kūrybinėje L. Žiliaus sąmonėje paliko ankstesnioji (maždaug iki 1991 m.) P. Mazūro kūryba: abstrahuotų, tektoniškų tūrių figūratyvas, poliruotų ir faktūrinių paviršių deriniai, daug dėmesio technologijos subtilybėms, konkretūs įvaizdžiai. Kai kuriuose darbuose L. Žilius netgi eksploatuoja minėtam autoriui būdingą feministiškai nekorektišką mitologiją: šiuo atveju vertėtų prisiminti begalves vešlių formų P. Mazūro moteris ir atidžiau įsižiūrėti į "Protėvio" "šonkaulius": pastebite, vieno trūksta! Ar tik ne iš jo ir bus išbujoję stuomeningosios "Moters 3.1" formos?

Antra, ryškūs ir M. Navako propaguojamos doktrinos, susirūpinusios skulptūrinės medžiagos diktuojamomis vertėmis, pėdsakai. Gana niūrūs kosmogoniniai žaidimai su grynomis žaliavomis ar jų komponentais, nuotaikos, apėmusios skulptorių po akistatos su šiandienių technologijų pasauliu, lydintys docento, Venecijos bienalės dalyvio, Nacionalinės premijos laureato kūrybą, neabejotinai bus užgavę ir jautrią L. Žiliaus širdelę.

Atrodytų, nuosaikiai naudodamas įprastines tradicinės skulptūros schemas, dailininkas turėtų pasiekti lengvai nuspėjamų, gerokai nudrengtų rezultatų, tačiau išlavėję ironijos padargai leidžia jam asmeniškesnę refleksiją, kartu su (geriausiu atveju) tiesiog gražiais darbais. Ten, kur vyresniosios kartos skulptoriai ieškotų taurių medžiagos, formos ir idėjos jungčių, L. Žilius rezga šaipūnišką pasakojimą, kyšteli poriebį anekdotą, sukeičia vietomis vertybinius akcentus, solidžiomis formomis "įprasmina" absoliučias marginalijas: visuomeniškai deklasuotą organą, atmatomis mintantį vabzdį ar nikotinu prisodrintus rūkaliaus plaučius. Atrodo, panašios šmaikščios vyriškos ir profesinės mitologijos, stereotipiškų meno apraiškų bei paskutinių anekdotų dešimtuko "topų" jungtys ir yra patraukliausias L. Žiliaus kūrybos bruožas...

P. S. Ei, kolega Žiliau, ar nemanai, kad šitokis rašinėlis vertas dviejų bokalų?