ATGAL
SPAUSDINTILiteratūra Vytautas Skripka
* * * amžiai eina į pabaigą vorele vyrai per lauką pieno bakterijos pavidalą rankos kojos akys visaapimantis visuresantis žodis tarp akcentas ženklinantis pradžią futurizmo epochos poetai nuotaika pirštais į dangų nelyginant pirštas * * * zdanio poezija pametėjo mane ant bangos dabar jau pats * * * A.A. visiškai jaunas pasitikintis žiaurus ir švelnus guodžiantis pats nes ir pats yra nuodėmingas puikus senobinis irklininkas (laikysena) siekiantis sielos ir kūno žinių žiaurus ir švelnus pasitikintis visiškai jaunas * * * paukštis perskrido dangų ir pragarą ir atsitūpė pailsėt ant antenos žiogrelių žirmūnuose * * * meldžiausi kvapą sulaikęs jau nebeatsimindamas kad tai tiktai paprastas senas paveikslas šventovėje * * * stovėjau šventovėje niekaip suprast negalėdamas stovi ar sėdi šviesą skleidžiantis dievas * * * užverčiu lapą praplaukia su vyturiais su miškais ir žmonėmis su mėnulėlio kampu viršum vakarėjančio lauko pro šalį * * * saldumas miego aplink galvą miškai kaip vainikas * * * tik prislopintas miškų gaudesys mano bičiuli pažvelk kaip arti mūsų irstosi senas nostalgiškas vakaras * * * bokštai bažnyčių pasvirę moters krūmas mano negeras elgesys mano vieta siela mano ir norai mano vakar vakar ir vakar * * * tik toluma tik mėlynas dangus tik sniegas baltas tarytum komunija bėkit vaikai bėkit namo vaikai vedasi kiaulę skerst aukšti aukšti kluono šelmenį galvomis liečiantys vyrai * * * ir ta su dideliais papais guli dabar už dailios metalinės tvorelės jos galvūgaly kryžius primena keistą smagesniems dalykams naudojamą daiktą tegyvuoja gyvenimas * * * ant sienos kabo kažkoks senovinis įrankis danguje mėnulis basta žvaigždės be galo mažutės apsivilkti striukę pasitaisyti kalnierių pasivyti judantį autobusą galvot apie dievą tą arba kitą negerai viską daryt dėl gražumo įvairumo * * * karalienė pamilo jį apsišikusį ir apsišaukusį daugelį dienų ir savaičių galvota buvo apie vienatinį kristų kaip atpažint jaunikaitį juk pasakyta gyveno išvaizdumu neužkliūvantis kartą * * * brenda su dideliais falais į krantą kvepia sakai atsidūsta miškų begalybėje niekas niekur * * * susidomėjo pasaulis menkniekiu miestas apsidžiaugė gatvė apsidžiaugė redaktorius apsidžiaugė redaktorienė apsidžiaugė smertis apsidžiaugė nieks neapsidžiaugė o sniegas krinta ir krinta ant žemės gruodžio septintąją dutūkstantaisiais viešpaties metais vilniuje prasidėjo žiema |
