Kam sekasi puikiai

"Vasaros nakties šypsena"

Sergejus Bodrovas, dar būdamas gyvas, tapo masinės kultūros ikona, paskutiniu netikėtų ir nepriimtinų permainų ištiktos Rusijos didvyriu. Jo suvaidintas Brolis buvo artimas daugeliui. Brolis - žudikas, tas, kuris gali ir moka atkeršyti už neteisybę. Matyt, vadinamajam masiniam žiūrovui jis kompensavo daugybę asmeninių skriaudų ir neteisybių. Neatsitiktinai su jo mirtimi po sniego lavina iki šiol nepajėgiama susitaikyti. Rusų interneto puslapiai mirga pranešimais apie tai, kad gelbėtojai jau beveik prisikasė prie tunelio, kuriame galėjo pasislėpti Bodrovas ir jo grupė.

Kovo 1 d. (22 val.) LNK rodo režisūrinį Sergejaus Bodrovo (jaunesniojo) debiutą, simboliškai pavadintą "Seserys". Filmo herojės - dvi netikros seserys, kurios bėga nuo jas persekiojančių banditų, nes aniems nusikalto jaunėlės tėvas. Filme daug naujojo rusų kino štampų, tad man jame vertingiausia yra tai, kad jis filmuotas tikroje Rusijos provincijoje ir išsaugojo jos atmosferą, dvasią. Vyresniosios - paauglės, kuri svajoja tapti snaipere Čečėnijoje, idealas yra Brolis. Bodrovas pasirodo trumpame cameo - kaip Brolis, lydimas apsauginių svitos, atsitiktinai užklydęs į užkampį prabangiu automobiliu. Toks jis išliko ir savo gerbėjų atmintyje. Ne iš inteligentų šeimos kilęs viduramžių Venecijos meno specialistas, o nenumaldomas keršytojas, kovotojas su blogiu, galintis sau leisti įvairiausius malonumus.

Neseniai aptikau įdomių psichoterapeuto Wojciecho Eichelbergerio apmąstymų apie tai, kodėl masinė kultūra gamina tiek daug stabų ir kodėl jie mums reikalingi: "Gyvename kultūroje, kurios didžiausios vertybės yra populiarumas ir turtai bei su jais susijusi galimybė daryti įtaką, t.y. valdžia. Ši kultūra sukūrė stabus gaminančią pramonę ir padarė stabus savo žyniais. Stabų pasaulyje ieškome to, ko ten tikrai nerasime, - laisvės, tiesos ir laimės. Randame ne laisvę, o priklausomybę, ne tiesą, bet manipuliavimą, ne laimę, o baimę, liūdesį ir skausmą."

Man baisiausia, kad tie stabai vis menkėja. Jais gali tapti bet kas - nevykėlis politikas, bebalsė dainininkė, žiniasklaidos pajacas. Svarbiausia laiku patekti ant konvejerio. Net Lietuvoje jis juda stulbinamais tempais. Tokiais stulbinamais, kad net amžinoji Holivudo žvaigždžių šviesa nublanksta prieš vidutinybių fejerverkus. Šią savaitę tų žvaigždžių televizijos ekranuose tikrai nepristigs. Robertas Redfordas ir Kristin Scott-Thomas kuria pagrindinius vaidmenis Redfordo režisuotame filme "Arklių užkalbėtojas" (TV3, 3 d. 20.15). Filmo herojė žurnalistė su dukra per visą Ameriką važiuoja pas arklių gydytoją. Tačiau jis gydo ne tik arklius, bet ir pavargusias sielas. Filmas sukuria nuostabią iliuziją, kad galima mesti viską, kas jau tavyje nebegyva, ir pradėti gyventi iš naujo, nusikračius nereikalingų norų, tauriai ir šviesiai.

Michelle Pfeiffer Johno N. Smitho filme "Pavojingos mintys" (TV3, 6 d. 20.15) įkūnija buvusią karo laivyno karininkę, kuri tampa vienos Los Andželo mokyklos mokytoja. Jai paskiriama ypač sunki klasė. Tačiau Luana stengiasi suprasti savo mokinius ir padėti rasti jiems vietą gyvenime.

Meg Rayan Jameso Mangoldo filme "Keitė ir Leopoldas" (LNK, 3 d. 20.55) vaidina šiuolaikinę moterį, kuri sutinka XVIII a. aristokratą. Ir jiems viskas sekasi puikiai.

Nathalie Baye ir Audrey Tautou prancūzų režisierės Toni Marshall filme "Veneros grožis" (Tango TV, 5 d. 22.30) vaidina grožio salono darbuotojas. Jos myli ir nori būti laimingos.

Visada vertinu terapinį filmų poveikį, todėl nesu mirtinas Holivudo priešas. Tie filmai, kad ir kokie kartais naivūs, moko ieškoti grožio ir savyje, ir aplinkui. O ko moko mūsų stabai? Bijau, kad tik apgaudinėti save.

Vieną tikrų kino dokumentikos perlų kovo 2 d. 20.50 parodys naujai iškeptas LTV2 kanalas. Kol kas blynas smarkiai prisvilęs, kanalas neturi savo veido. Bijau, kad Ivaro Seleckio "Skersgatvis" ten pateko pagal principą, taikomą ir kitoms laidoms (žinoma, išskyrus LTV "topų" pakartojimus): "Imkite tai, ko mums nereikia". "Skersgatvis" pasakoja apie vieną Rygos gatvelę. Joje gyvena paprasti žmonės, tačiau dokumentikos asas Seleckis rodo juos kaip unikalias nepakartojamas asmenybes, atskleidžia jų mažąsias dramas ir laimės akimirkas.

"Skersgatvis" - didis kinas, kurio visada laukiame iš klasikų. Dažniausiai jie nenuvilia. Šią savaitę labiausiai laukiu Chen Kaige pernai JAV sukurto filmo "Nužudyk mane švelniai" (LNK, 6 d. 22.35).

Chen Kaige filmai "Geltonoji žemė" (1984), "Didysis paradas" (1987), "Karalius ir vaikai" (1987) nulėmė naujojo kinų kino stilių. Deja, pas mus rodytas tik vienas jo filmas - Kanų "Auksine palmės šakele" apdovanota juosta "Sudie, mano sugulove". Režisieriaus filmai retai prasmukdavo pro Kinijos cenzūrą. Prasidėjus kultūrinei revoliucijai, garsaus režisieriaus Chen Huai-kai sūnus Chen Kaige (g. 1956) buvo išmestas iš licėjaus ir kaip "dešiniojo intelektualo" sūnus ištremtas persiauklėti į kaimą. Mokslus jis galėjo tęsti tik po dešimties metų, kai grįžo į Pekiną 1975-aisiais. Nuo 1988-ųjų jis gyvena Niujorke.

"Nužudyk mane švelniai" pasakoja apie moterį, kuri, regis, turėjo viską - puikiai besiklostančią mokslinę karjerą farmacijos koncerne, gerai ir išmintingai sudėliotą pasaulį aplink save, ištikimus draugus, namus, kuriuose laukia mylimas vyriškis, ateities planus ir išsipildymo jausmą. Tačiau vieną dieną gatvėje ji patiria magnetizuojantį mėlynų akių žvilgsnį. Prasideda aistringas romanas. Alisa atsisako ramaus gyvenimo dėl beprotiškos aistros...

Filmas sukurtas pagal Nicci French romaną. Pagrindiniuose vaidmenyse įdomūs jauni aktoriai - Heather Graham, Josephas Fien- nesas.

Aistros gaubia ir iš pirmo žvilgsnio idilišką Ingmaro Bergmano 1955 m. filmo "Vasaros nakties šypsena" (LTV, 4 d. 21.30) pasaulį. Filme netikėtai daug herojų, intrigų. Jis atrodo nebūdingas Bergmanui linksmas ir nepretenzingas pokštas. Tačiau ir jame skvarbus režisieriaus žvilgsnis skverbiasi į šeimos paslaptis ir konstatuoja, kad neįmanoma būti kartu ir būti laimingiems. Na, nebent tik akimirką.

Įdomiausia, kad prieš pradėdamas dirbti prie šio filmo, Bergmanas mąstė apie savižudybę. Filmuojant jis sirgo, buvo piktas ir liūdnas. Prisiminimų knygoje "Vaizdai" režisierius rašo: "Paskutinę filmavimo dieną svėriau 57 kilogramus. Visi, tarp jų ir aš pats, manė, kad man skrandžio vėžys. Nuėjau į ligoninę, ir mane labai kruopščiai ištyrė. Buvau neįtikėtinai sveikas."

Jūsų - Jonas Ūbis