Keistis verčia tikrovė

Algis Griškevičius. "Lygsvara"

Praėjusio "7MD" numerio publikacijoje "Kad būsimieji Brookai nepaliktų savo šalies" Lietuvos teatrų reformos išvakarėse dar kartą prabilta apie skirtingus teatro modelius. Šįkart pasisakė Mažajame teatre viešėję užsienio teatralai, kuriuos į improvizuotą diskusiją pakvietė teatro vadovas Rimas Tuminas. Anot publikacijos autoriaus Juliaus Lozoraičio, R. Tuminas pasidalijo su svečiais savo nerimu dėl Lietuvos valstybinių teatrų ateities. Šį nerimą jam sukėlė "spaudoje nuolat kartojami raginimai iš pagrindų keisti Lietuvos valstybinių teatrų sistemą, atsisakant repertuarinio teatro ir ansamblinės trupės modelio". Tokie raginimai neva grindžiami Vakarų teatro patirtimi, todėl diskusijos organizatoriams ir norėjosi "iš pirmų lūpų išgirsti", kaip gyvuoja repertuariniai ansambliniai užsienio teatrai.

Pirmiausia nuostabą kelia R. Tumino būgštavimai dėl kažkieno ketinimų "iš pagrindų keisti Lietuvos teatrų sistemą". Kaip žinia, dabar apskritai nėra jokios sistemos, nes valstybiniai teatrai neturi aiškaus juridinio statuso. Siūlymą suteikti teatrams viešųjų įstaigų statusą (vienu iš tokios įstaigos steigėju būtų Kultūros ministerija) kažin ar galima vadinti sistemos keitimu "iš pagrindų". Paprastai sakant, tapę viešosiomis įstaigomis, teatrai nebūtų nei labiau nuskriausti, nei labiau pamaloninti. Jie, kaip ir dabar, gautų dalines dotacijas patalpoms išlaikyti ir atlyginimams, o pastatymams turėtų teikti paraiškas pagal įsigalintį projektinio finansavimo modelį. Skirtumas tik tas, kad teatrai laisviau disponuotų "skirtingų eilučių" lėšomis. Kitas kelias - biudžetinės įstaigos statusas. Deja, žinant teatrų kūrybinį mechanizmą, toks statusas atrodo neproduktyvus, nes teatrai pavirstų mažomis ministerijomis su valstybės tarnautojais ir griežta atskaitomybe. Žinoma, abu variantai turi savo privalumų ir trūkumų, juolab kai valstybės finansavimas teatrams nėra ir artimiausiu metu, regis, nebus pakankamas. Bet yra ir kitas problemos aspektas - ansamblio formavimas, jo darbo principai ir kūrybinio proceso tęstinumas. Dėl jo, kaip suprantu, labiausiai ir būgštauja R. Tuminas kartu su jam pritariančiais pašnekovais iš užsienio teatrų.

Pradėkim nuo to, kad pats ansamblis suburiamas ir formuojamas kūrybos proceso. Jei teatro kūrybinė dvasia išblėsusi, tai ansamblis greit gali tapti sustabarėjusia individų grupe arba reakcinga jėga, užsiimančia ne kūryba, o kova už savo "teises". Tokius ansamblius ir palieka ryškiausios žvaigždės, ieškančios įdomesnių darbų ir didesnių atlyginimų. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia, tai ne kartą įrodė ir nesena mūsų teatro patirtis. Repertuarinis ansamblis visavertiškai egzistuoja tik esant jį formuojančiam kūrybiniam impulsui, kurį šiuolaikiniame teatre įkūnija režisierius. Be jo teatras ir visos jo repertuarinės pretenzijos dažniausiai tampa priklausomos nuo atsitiktinių statytojų pasiūlos. Žinoma, yra išimčių, kai teatras kviečiasi aukščiausio rango režisierius ir šitaip formuoja geidžiamą repertuarą bei ugdo trupę. Tačiau tai gali sau leisti dideles valstybės dotacijas gaunantys teatrai. Gal vienas tokių yra ir "Royal Shakespeare Company", todėl jo vadovas gali samprotauti apie ilgalaikes savo žvaigždžių ugdymo programas. Lietuvoje tokios prabangos teatrai neturi, jų vadovai tenkinasi tuo, kas yra, nors neretai reiškia didesnes pretenzijas ir daro "gerą miną". Pilkoje mūsų teatro kasdienybėje raginimai išsaugoti teatrą, "kuris sugebės vykdyti visuomenės etinio ir estetinio lyderio funkcijas", pripažinkime, skamba kaip balsas tyruose.

Ne tik Vakaruose, bet ir pas mus žvaigždės palieka teatrus, susiviliojusios televizija arba kokiu nors nepriklausomu projektu. Bet ir sugrįžta, traukiamos kūrybinės idėjos. Deja, mūsų šiandieniuose repertuariniuose teatruose ji yra reta viešnia. Todėl aktorius ir kankina klausimas, "kas galų gale yra ta idėja, vardan kurios verta būti drauge, gyventi ir dirbti daugelį metų?". Vis dėlto dabar mūsų trupėse dažniausiai juos sulaiko ne kūryba, o minimalios socialinės garantijos. Pagrindiniuose mūsų teatruose etatiniai aktoriai vaidina vis mažiau, atskiriems pastatymams formuojamos nedidelės "šešėlinės" samdomų aktorių trupės. Tendenciją lemia ne teatrų vadovų norai, bet kviečiamų režisierių keliamos sąlygos. Ir nors teatrui tai kaip "peilis po kaklu", jei rezultatas geras, tikslas pateisina priemones.

Visi šie ženklai rodo, kad dabartinė trupių formavimo ir aktorių migracijos situacija nėra nenormali. Tad ar ne laikas ją keisti ir pereiti prie terminuotų sutarčių, kurios sugriežtintų abipusius įsipareigojimus ir padėtų teatrui suburti reikiamas kūrybines pajėgas? Nemanau, jog tai reikštų perėjimą prie "komercinio teatro modelio". O būgštavimai, kad keleriems metams sutartį sudaręs talentingas aktorius galvos, kaip greičiau iškeitus teatrą į televiziją ar kitą įdomesnį darbą, neturės pagrindo, jeigu teatro klimatas bus kūrybiškas. Tai patvirtina ir J. Lozoraičio straipsnyje atpasakota "Royal Shakespeare Company" patirtis, kai nuostabiausią šio teatro dešimtmetį aktoriai trupėje keitėsi kas treji metai. Ji paneigia ir suomių režisieriaus Erico Soderblomo teiginį, jog "su trupe, surinkta trumpalaikių sutarčių pagrindu, neįmanomas joks kryptingesnis teatras". Čia galime pasiremti ir savo patirtimi. Vertas dėmesio Oskaro Koršunovo teatro paradoksas: teatras tapo repertuariniu neturėdamas nei savo patalpų, nei trupės, nei nuolatinės valstybės dotacijos. Tačiau tokio rizikingo egzistavimo nelinkėčiau jokiam repertuariniam teatrui. Susimąstyti verčia vien tai, kad "Oidipo karaliaus" eksploatacija jau tampa teatrui nuostolinga, nors spektaklis dar surenka pilnas sales. O nuostolius valstybė atlygina tik valstybiniams repertuariniams teatrams. Savo laiku apie tai, matyt, pagalvojo R. Tumino vadovaujamas Mažasis teatras, panoręs tapti valstybiniu. Taigi teatro modelio pasirinkimą šiandien labiau veikia ne idėjos, bet finansinės garantijos. Būtent jos mūsų nestabiliais laikais lemia norą bet kokia kaina išsaugoti repertuarinį ansamblinį teatrą.

Teatro decentralizacija yra natūrali tendencija, nes šiuolaikinė kultūra vis labiau tampa bendruomeniniu reiškiniu. Egzistuoja skirtingos bendruomenės ir jų poreikiai. Vieniems reikia "Žaldokynės", kitiems - "Ugnies veido". Taip, sostinėse teatrai, o ypač "madingų" režisierių kuriami spektakliai, "tampa tiesiog prestižinio apsilankymo ir pasirodymo, savosios tuštybės demonstravimo vieta" - ir nieko čia nepadarysi. Taip atsitinka, kai reiškinys suformuoja madą, kuri pritraukia vartotojiškos visuomenės dėmesį. Ir tai mažai susiję su spektaklio pobūdžiu, jo problematika. Paradoksalu, bet tokio "prestižinio apsilankymo vieta" tampa pastaraisiais metais išpopuliarėjęs radikalus antiburžuazinis naujos kartos teatras. Pavyzdžiai - šios kartos lyderių Thomaso Ostermeierio, Grzegorzo Jarzynos, Oskaro Koršunovo spektakliai. Tiesa, yra ir kitokių, daugiausiai periferijoje egzistuojančių bendruomenių, kurios gali "pasijusti savo teatro, jo ansamblio šeimininkais". Joms teatras svarbus kaip bene vienintelis kultūros centras, atliekantis pramoginę ir edukacinę funkcijas. Ansamblinis teatras periferijoje šiandien įgauna kitokios reikšmės nei sostinėje dėl skirtingų pačios publikos poreikių. Jie kuo toliau, tuo labiau darys įtaką ir teatro formų įvairovei, lemiančiai neišvengiamą visos sistemos "fragmentiškumą". Ar tai reiškia teatro komercializaciją?

Žinoma, visi mes ilgimės teatro, galinčio sukelti "bendrą meninį išgyvenimą". Juolab kad kažkada tokį teatrą turėjome. Tiesa, jis buvo susijęs ne vien su kūrybiškais talentingiausių menininkų atradimais, bet ir su kito laiko patirtimi. Šiandien laikas pasikeitė. Tai nereiškia, kad toks išgyvenimas neįmanomas. Bet tai reta išimtis, apie kurią, kaip ir apie "būsimuosius peterius brookus", neįmanoma kalbėti daugiskaita. Talentingiausiųjų yra vienetai, vidutinybių - daug. Mūsų situacija tokia, kad tie vienetai šiandien dirba ne repertuariniuose teatruose, o neretai ir už savo šalies ribų. Todėl svarstykime, kaip sudaryti sąlygas jiems dirbti savo šalyje ir sugrąžinti į repertuarinius teatrus. O to irgi galima pasiekti tik juos reformuojant.