Samsono sugrįžimas

Sergejus Larinas ir Juozas Domarkas M. Raškovskio nuotr.

Viena gražiausių prancūzų romantinių operų Camille`o Saint-Saėnso "Samsonas ir Dalila" po ilgokos pertraukos vėl nuskambėjo Vilniaus filharmonijos salėje. Vasario 22 d., kaip ir 1986-aisiais, Samsono partiją dainavo Sergejus Larinas, jo dalyvavimas koncertiniame operos atlikime bene labiausiai masino gausiai susirinkusią publiką. Tokia išskirtine proga dirigento batutos ėmėsi Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas Juozas Domarkas. Kaip ir prieš daugelį metų, dainavo Vladimiras Prudnikovas, solistams talkino Kauno valstybinis choras (meno vadovas Petras Bingelis). Vasario 22-ąją Dalilos partiją atliko viešnia iš JAV, mecosopranas Katherine Keen, Vyriausiojo šventiko partijai buvo pakviestas baritonas Dainius Stumbras.

"Samsono ir Dalilos" libretas (aut. Creole`as Ferdinandas Lemaire`as) parašytas remiantis Senuoju testamentu. Čia pasakojama apie tai, kaip filistiečiai, pasinaudoję moteriškais Dalilos kerais ir klasta, nugali žydų galiūną Samsoną, kurio visa galia slypėjo jo plaukuose, ir pavergia žydų tautą. Visgi galiausiai net surakintas ir pažemintas, netekęs galios šaltinio, jis sugriauna besilinksminančių filistiečių šventyklą, po jos griuvėsiais žūdamas pats ir palaidodamas priešus.

Opera buvo rašoma ilgai. Pačia tema kompozitorius susidomėjo išgirdęs Rameau operą pagal Voltairo libretą. Tai galėjo būti apie 1852 metus, kai C. Saint-Saėnsas susipažino su tuomet jau garsiu muziku Ferencu Lisztu, ir paskatinusiu jaunąjį menininką imtis tokio stambaus "projekto" kaip "Samsonas ir Dalila". Tiesa, iš pradžių C. Saint-Saėnsas mąstė apie oratoriją, tačiau libreto autorius C.F. Lemaire`as įtikino kompozitorių imtis operos. Nors teigiama, kad C. Saint-Saėnsas buvo aršokas mizoginas, tačiau rašyti operą jis pradėjo nuo... 2 veiksmo, kur Dalila, kompozitoriaus apdovanota išties kerinčia muzika (čia skamba ir puikioji arija "Mon coeur s`ouvre..."), sugundo Samsoną.

Dalis operos atlikta 1875 m. Didįjį penktadienį Paryžiaus "Théātre du Chātelet", tačiau sėkmės nesulaukė. Premjera įvyko 1877 m. Didžiojo Veimaro kunigaiščio teatre, tuo pasirūpino C. Saint-Saėnso draugas ir globėjas F. Lisztas, turėjęs ypatingą Veimaro kunigaikščio malonę. Beje, tuo metu asmeninis C. Saint-Sanėso gyvenimas buvo itin liūdnas. 1875-aisiais 40-metis kompozitorius, vis dar jaučiantis itin artimą ryšį su savo mama, veda devyniolikametę Marie Truffot. Iš šios santuokos gimę du vaikai miršta vienas po kito. Kaip tik tuo metu jis sukuria savo žymųjį "Danse macabre" ir baigia rašyti "Samsoną ir Dalilą". 1881 m. santuoka išyra, 1888 m. miršta karštai mylima mama, kompozitorius puola į gilią depresiją, iš kurios gelbsti tik nauja aistra - kelionės.

Užsienyje C. Saint-Saėnsas pripažįstamas kaip vienas iškiliausių prancūzų kompozitorių, tačiau tėvynėje kuo toliau, tuo labiau jo autoritetas silpsta. Galbūt dėl to, kad bent jau operose jis pernelyg akivaizdžiai rėmėsi vokiškąja, būtent vagneriškąja, tradicija. Tiesa, prancūziškoji "Samsono ir Dalilos" premjera 1892 m. Paryžiaus operoje buvo itin sėkminga, užtikrinusi C. Saint-Saėnso veikalui tokį pat ilgą sceninį gyvenimą, kaip, pvz., "Rigoletui" ar "Faustui". Opera "Samsonas ir Dalila", kurioje tyrinėtojai įžvelgia G.F. Händelio, G. Meyerbeerio, C. Gounod ir J. Offenbacho stilių įtaką, bene labiausiai priartėja prie R. Wagnerio muzikinės dramos idėjos. Galbūt todėl daugiausia R. Wagnerio repertuarą at- liekančiai Katherine Keen taip puikiai pavyko interpretuoti Dalilą. Dainininkė, kurios vardas didžiai daugumai publikos buvo iki šiol negirdėtas ir kurios viešnagę inicijavo S. Larinas, tapo tikru vakaro atradimu. Sodrus, aksominio tembro, laisvai sklindantis ir meistriškai valdomas K. Keen balsas - tai tarsi materializavęsi Dalilos kerai, kuriais ji pavergia Samsoną. Man nepaprastai patiko ir sceninė viešnios iš JAV laikysena - laisva, nesukaustyta (nors solistė ir nėra manekeniško sudėjimo), ji vilkėjo plačia, ryškiai raudona suknele - tikra Dalila!

Prie ypač įsimintinų koncerto momentų priskirčiau ir Dainiaus Stumbro pasirodymą. Dainininkas įtikino nuo pat pirmų frazių - itin "kultūringas", taisyklingas garso formavimas, dėl to maloniai ir gaiviai skambantis balsas, stilinga frazuotė, be to, solisto intepretacijoje nėra jokių "iš kitur" atklydusių štampų. Manyčiau, D. Stumbrą drąsiai galima priskirti Lietuvos dainininkų elitui ir liautis jį vadinti "jaunu ir perspektyviu", savo pasirodymais jis jau senokai įrodė esąs rimtas, profesionalus vokalistas.

Visgi koncerto ašimi buvo Sergejus Larinas. Beje, koncerto išvakarėse, vasario 21 d., Lietuvos operos bičiulių draugija pagerbė žymųjį tenorą apdovanodama jį metų "Kipro" statulėle, kurią solistui įteikė praeitų metų "Kipro" laureatė Violeta Urmanavičiūtė.

Turbūt ir 1986 m. S. Larinas Samsoną dainavo taip pat aistringai, visiškai susiliedamas su interpretuojama muzika. Labai įdomu būtų išgirsti nuomonę tų, kurie solistą girdėjo ir anuomet, ir dabar. (Kad ir tada tai buvo didelis įvykis, prisimenu pati, netgi buvau tame koncerte, deja, mokinukams paprastai labiau rūpi bufetas ...)

Teigiama, kad 1986 metų "Samsono ir Dalilos" atlikimas padarė didelę įtaką tolesnei S. Larino pasaulinei karjerai. Vėliau buvo Bratislava, garsiausi Vokietijos, Prancūzijos bei JAV teatrai, bendradar- darbiavimas su Claudio Abbado ir Zubinu Mehta, Zalcburgo festivalis ir "Metropolitan Opera", Paryžiaus ir Vienos valstybinė opera, Milano "La Scala", Bolonijos "Teatro Comunale", "Arena di Verona" ir t.t. Kuo visa ši patirtis praturtino S. Larino balsą ir interpretacijas?

Jau nuo pat pirmos natos solistas "ima jautį už ragų" - dainuoja pilnu balsu, su visa jausmine dramatine įtampa. S. Larinas dainuodamas niekad nesitaupo ir neatsipalaiduoja. Nesunku pajusti, kad pasirodymas Vilniuje solistui yra tiek pat reikšmingas kaip ir Vienoje, Milane ar Paryžiuje. Kita vertus, dainininkui svarbiausia perteikti muzikinį sumanymą - kadaise kompozitoriaus nužymėtas mintis, - kaip ir interpretacinę dirigento viziją. Savo interpretacijoje S. Larinas labiausiai akcentavo Samsono partijos dramatizmą (pagaliau juk jis yra dramatinis tenoras), o ir solisto vaidyba buvo itin išraiškinga, jis tarsi jautėsi ne koncertų salės, bet operos scenoje.

V. Prudnikovo, atlikusio Abimelecho ir Seno žydo partijas, interpretacija savo dramatizmu, teatrališkumu artima S. Larino sceninei laikysenai. Visgi pasigedau lankstesnės muzikos interpretacijos, stilingumo, kartais praslysdavo ir "laporeliškos" gaidelės, kita vertus, kiek trūko koncertiniam dainavimui būtinos "disciplinos", preci- zikos.

Kauno valstybinis choras paliko dvejopą įspūdį. Operos pradžioje pernelyg agresyvus dainavimas forte epizoduose tikrai nebuvo nei stilingas, nei muzikalus. Tačiau pirmame veiksme vyrų grupės atliekamas choralinis epizodas, paremtas grigališkojo choralo intonacijomis, tiesiog užburė subtilumu ir nustebino senovinio giedojimo specifikos išmanymu. Gal tai buvo tik intuityviai pajusta muzikos dvasia, tačiau jai perteikti reikia tikro profesionalumo.

C. Saint-Saėnso "Samsono ir Dalilos" koncertiniam atlikimui šį kartą, kaip ir prieš 17 metų, vadovavo maestro Juozas Domarkas. Dar kartą patyrėme dirigento sugebėjimą "valdyti" dideles formas - išryškinti "didžiąją" kūrinio formos dramaturgiją ir kartu parodyti "smulkiuosius" niuansus. Dirigento užmojus deramai įgyvendino jo ilgus metus puoselėtas Lietuvos nacionalinės filharmonijos orkestras, sugebąs beveik kas savaitę pateikti vis kitą programą.