Suprasti kitą

"Baimė"

Kartais išėjusi iš kino teatro Potsdamo aikštėje, pasijusdavau lyg filme. Didžiulė ilga gatvėmis besiranganti demonstracija ir jaunikliai su JAV prezidentą smerkiančiais plakatais rankose. Lipdukai, ant kurių užrašyta "Senoji Europa". Po demonstracijos pavargę, prekybos centre ant grindų susėdę jaunieji kovotojai už taiką su sočiais sumuštiniais rankose. Metro vagonuose neišsitenkantys transparantai. Prie festivalio rūmų demonstruojantys Vietnamo karo veteranai... Ir visų rasių mišinys Berlyno gatvėse, metro traukiniuose. Pasaulis keičiasi taip sparčiai, kad kinas kartais paskui jį nebesuspėja.

Keista praeities nostalgija padvelkė vokiečių režisieriaus Wolfgango Beckerio filmas "Good bye, Lenin!". Filmas nukelia į 1989-uosius, didžiųjų Vokietijos permainų metus. Jaunas vaikinukas, kurio motina - VDR patriotė - ką tik atsigavo po komos, nusprendžia, kad sužinojusi apie demokratinės Vokietijos žlugimą ji numirs. Todėl jis stengiasi visais būdais sukurti iliuziją, kad viskas tebėra po senovei. Prikalbina ir kaimynus, ir buvusius motinos bendradarbius, kad jie tylėtų. Ieško "socialistinių" marinuotų agurkų stiklainių. Kartu su draugu filmuoja videokamera neva naujienų laidas, kuriose vakariečiai miniomis plūsta į Rytų Berlyną politinio prieglobsčio. Kai nuo naujojo gyvenimo atributų - kad ir "Coca-Cola" reklamos - nebepavyksta niekur pasislėpti, jaunuolis prikalbina į VDR kosmonautą panašų taksi vairuotoją jam suvaidinti svarbų pranešimą apie įvykusias permainas. Tad motina miršta laiminga, žinodama, kad socializmas nugalėjo.

"Good bye, Lenin!" labai patiko vokiečių kritikams. Keista, nes nepaisant to, kad filmo pradžioje matome rūsčius saugumiečius, atvykusius į herojų butą po to, kai šeimos tėvas pabėgo į Vakarus, nepaisant to, kad režisierius užaugo Vakaruose, "Good bye, Lenin!" persunktas keistos nostalgijos VDR kasdienybės ir ideologijos skurdui. Ir net "DEFA" filmų stiliui. Nežinau, kaip tai pavyko padaryti, tačiau net ir pablukusios filmo spalvos, kadro kompozicija, aktorių vaidyba primena anų laikų filmus. Nejaučiu nostalgijos savo socialistinei praeičiai, todėl nelabai supratau kūrėjų intencijas. Gal jose slypi noras sutaikyti iki šiol nelabai suderinamas dvi Vokietijas, leisti joms pasižiūrėti vienai į kitą? Juolab kad ir pagrindinis filmo herojus, ir jo tėvo vaikai, jau gimę Vakaruose, vienodai laimingi žiūrėdami senas VDR "Labanakt vaikučiai" pasakėles.

Tačiau, kad ir kaip erzina meilės prisipažinimai senoms vaikų televizijos laidoms, "Good Bye, Lenin!" nesukelia tokio pasidygėjimo, kaip kitas konkursinis vokiečių filmas - Oskaro Roehlerio "Baimė" ("Der Alte Affe Angst"). Filmo herojus yra dramaturgas, tačiau filmo autoriams jis įdomus tik kaip impotentas. Herojus su žmona nuolat pykstasi, nes ji trokšta seksualinio artumo. Tačiau dramaturgui tai pavyksta tik su prostitutėmis. Su žmona jie tik kaišioja vienas kitam pirštus į įvairias kūno vietas. Žmona apie prostitutes sužino atsitiktinai, kai vyras, grįžęs namo po sueities su menstruojančia prostitute, nusimauna kelnaites ir pamato savo organus, suteptus krauju. Po to kraujas jau teka iš žmonos venų - ji palieka vyrą ir nori nusižudyti viešbučio kambaryje. Vis dėlto filmo pabaiga dvelkia optimizmu - paskutiniuose kadruose pora, susikabinusi rankomis, sukasi ratu saulės nutviekstoje žalioje psichiatrinės gydyklos pievelėje.

Labiausiai filme erzina tai, kad visa istorija turi atspindėti menininko dramą. Herojus stato teatre savo dramą, kurios personažai (scenoje vaidina visiškai nuogi abiejų lyčių aktoriai) visą laiką rėkia apie baimę, pagrindinė aktorė vaidina gulėdama ligoninėje, o ją į sceną tiesiogiai transliuoja videokamera. Herojaus tėvas - taip pat menininkas, rašytojas. Jis miršta filmui įpusėjus. Matyt, visos aliuzijos į meną turėtų nukreipti žiūrovą apmąstymų apie tragišką šių dienų menininko situaciją link. Tačiau nukreipia visai kitur, o 92 filmo minutės tęsiasi neįtikėtinai ilgai.

Tikrai dėmesio vertą vokiečių filmą pamačiau "Panoramos" programoje. Tai Christiano Petzoldo "Volfsburgas" ("Wolfsburg"). Jau ankstesnis režisieriaus filmas "Vidinis laikas" (rodytas "Kino pavasario" programoje) liudijo ypatingą režisieriaus sugebėjimą ne žodžiais perteikti vidinius žmogaus išgyvenimus. "Volfsburgas" (beje, tai miesto pavadinimas) - filmas apie viską persmelkiantį kaltės jausmą. Filmo herojus - automobiliais prekiaujančios kompanijos atstovas - kelyje atsitiktinai partrenkia dviračiu važiavusį berniuką. Partrenkia ir palieka gulėti. Sužinojęs, kad vaikas atsidūrė ligoninėje, jis ateina ten, pamato jo motiną, nori jai prisipažinti, bet negali. Jis vis kartoja prisipažinimo žodžius, kuriuos turi pasakyti policijai, tačiau ten taip ir nenueina. Vaikas miršta. Herojus seka vaiko motiną ir vieną vakarą išgelbsti, kai ji bando nusižudyti. Jauna moteris taip pat jaučia kaltę, kad vaikas mirė. Kaltę, kad vos jam gimus norėjo jo atsisakyti, kad nebuvo kartu su juo tą lemtingą dieną. Abu herojai pamažu suartėja. Dėl vaiko motinos herojus meta savo turtingą žmoną. Tačiau labai greitai jis sužino, kad mergina ieško sūnaus mirties kaltininko ir yra nusprendusi jam atkeršyti. Kas tas kaltininkas, ji suvokia paskutinėje filmo scenoje. Kruvinos atomazgos išvengti nepavyks.

Nepaisant gana melodramatiško siužeto, režisieriui labiau rūpi tai, kas vyksta herojų viduje. Pagrindinis personažas nuolat rodomas pabrėžtinai steriliuose, asketiškuose, bet brangiuose interjeruose, kurie išryškina jį supančią jausmų tuštumą, o vėliau - sąžinės graužatį. Daug stambių aktorių planų, tikslūs dialogai, regis, nė akimirkai pagrindinių herojų nepaliekantis nerimas sukuria įsimenančią filmo atmosferą. Petzoldo stilius, akivaizdu, artimesnis prancūzų kinui, tačiau girdėjau, kad režisierius turi daug gerbėjų tarp jaunų vokiečių kūrėjų.

"Vilburas nori nusižudyti"

Šeimos dramas mėgsta prancūzų kinas. Visi trys prancūziški šių metų Berlinalės konkurso filmai nagrinėja šeimos santykius. Geriausias iš jų, aišku, Patrice`o Cherčau filmas "Jo brolis" ("Son frére"), apie kurį jau rašiau laiške iš Berlyno. Tačiau savaip įdomūs pasirodė ir Claude`o Chabrolio "Blogio gėlė" ("Le Fleur du mal"), ir Pascalio Bonitzero "Menki įbrėžimai" ("Petites coupures"). Abu autoriai tarsi susitarę imasi demaskuoti šeimos instituciją. Chabrolio filme rodomos dvi turtingos provincijos šeimos, kurių likimai glaudžiai susiję. Jų spintose paslėptas ne vienas skeletas. Filme rodoma viena diena, tampanti savotiška jaunųjų šeimos narių inicijacija į šeimos paslaptis.

Įdomų vaidmenį "Blogio gėlėje" sukūrė Nathalie Bay. Ji vaidina provincijos politikę, siekiančią gimtojo miestelio mero posto. Ypač vykęs epizodas, kai ji išsirengia aplankyti būsimų rinkėjų, labai gerai žinančių jos šeimos istoriją (kolaboravimas su naciais, tėvažudystė ir pan.). Chabrolis mėgsta rodyti, kokius pėdsakus palieka nuolat į dabartį besibraunantys praeities fantomai. Jis tai daro virtuoziškai, nepamiršdamas pasišaipyti iš prancūzų buržua ir jų idealų.

"Menkų įbrėžimų" autorius taip pat linkęs pasišaipyti iš idealų, bet ne buržua, o prancūzų kairuolių. Filmo herojui žurnalistui (Daniel Auteuil) - per keturiasdešimt, jis išgyvena amžiaus krizę. Tačiau tai ir idėjų, įsitikinimų krizė, nes herojus - komunistas, laikraščio "L`Humanite" bendradarbis. Jo įsitikinimai stulbina ne tik jauną meilužę (Ludivine Sagnier). Dažniausiai filme užduodamas klausimas, "kaip jūs galite būti komunistu po to, kai griuvo siena?", trikdo žurnalistą, bet žiūrovų salėje sukelia juoką. Iš tikrųjų, kaip?

Herojus vyksta iš Paryžiaus į Alpių regioną padėti dėdei - mažo miestelio merui, kuriam nieko gera nežada būsimų rinkimų rezultatai. Tačiau vos atvykęs jis įtraukiamas į komplikuotus dėdės ir jo žmonos santykius. Naktį, kalnuose sugedus mašinai, jis patenka į tamsų mišką, o juo eidamas atsiduria keistuose namuose, pas keistą moterį (Kristin Scott-Thomas), su kuria naktį jie ilgai klaidžios po kalnus. Žurnalistas net nenujaučia, kaip tas susitikimas pakeis gyvenimą ir santykius su artimaisiais.

Bonitzeras - Jacques`o Rivette`o scenarijų autorius ir bendraautoris, todėl visai nekeista, kad ir "Menkų įbrėžimų" nenusako filmo turinys. Prasidėjęs kaip gana tradicinis pasakojimas apie vidutinio amžiaus krizę, filmas gana netikėtai pasuka metafizikos link. Įžengęs į tamsią girią, herojus tarsi žengia žingsnį į savo vidų ir neišvengiamai yra priverstas keistis.

"Menkuose įbrėžimuose" kiekvienas vidinis "įbrėžimas" tarsi turi savo išorinį atitikmenį, kiekvienas išorinis veiksmas tarsi pasikartoja viduje. Iš pirmo žvilgsnio paprastas pasakojimas netikėtai skyla į daugybę siužetų. Būtent šis labai gudriai sukonstruotas konfliktų, veiksmų, vidinių peripetijų dauginimasis filme, manau, ir suteikia "Menkiems įbrėžimams" savitumo, neįprastumo.

Festivalyje buvo daug filmų, atskleidžiančių šių dienų pasaulio absurdiškumą, idėjų susimaišymą, geografinių ribų nusitrynimą. "Menkuose įbrėžimuose" yra scena, kai herojus, pasiklydęs Alpių kaimo keliukuose, sutinka jauną moterį. Įsėdusi į mašiną, ji skiria telefonu pasimatymą gryniausia rusų kalba. "Panoramoje" rodytame prancūzų režisieriaus Karimo Dridi filme "Įniršis" ("Rage") iškyla neįprastas Paryžius, tiksliau, jo kinų kvartalas. Todėl darosi ne toks svarbus ir filmo siužetas - prancūzas (jį vaidina Samuelis Le Bihanas) įsimyli kitam pažadėtą kinę. Daug įdomiau stebėti to kvartalo kasdienybę, įvairių kultūrų susiliejimą, kuris kartais sukelia netikėtus konfliktus.

Pirmoji moteris, sukūrusi "Dogmos" filmą - danė Lone Scherfig - naujausią, specialiojoje programoje rodytą filmą "Vilburas nori nusižudyti" ("Wilbur wants to kill himself") sukūrė Škotijoje, ūkanotame Harbouro mieste. Kaip ir Chéreau filmo, šio herojai yra du broliai, po tėvo mirties paveldėję antikvarinį knygyną. Jaunesnysis Vilburas nuolat bando nusižudyti, jam nepadeda net savižudžių nevykėlių būrelio psichoterapijos užsiėmimai. Vyresnysis brolis Horstas globoja Vilburą labai pasiaukojamai. Viskas pradeda keistis, kai brolių gyvenime atsiranda slaugė Moira - jauna moteris su dukrele. Horstas veda Moirą, bet netrukus suserga nepagydoma liga. Brolio drama, meilė Moirai "išgydo" Vilburą. Jis nebenori žudytis, nes turi globoti Moirą, jos dukrelę, patikėjusią, kad pagaliau rado savo šeimą.

Nors pabaigoje filmas nuslysta į sentimentalumą, "Vilburas nori nusižudyti" - vienas stipriausių Berlinalės filmų. Jo privalumai - labai tikslūs charakteriai, kurie atrodo suaugę su aplinka, nesvarbu, ar tai būtų dulkėtų knygų prigriozdintas senas knygynas, ar nejauki ligoninė. Herojų santykiai neįkyriai atskleidžia pagrindines filmo temas - žmogiškosios laimės, artumo, noro rūpintis kitu žmogumi poreikį. Tačiau režisierė neatsisako ir ankstesniam filmui "Italų kalba pradedantiesiems" būdingo humoro, kuris lydi net karčiausias scenas. Didžiausias filmo privalumas - tai, kaip tiksliai režisierė rodo paprastų, tarsi nematomų žmonių gyvenimo tragedijas, juolab kad brolių šeimos paslaptys atskleidžiamos be jokio patoso.

B.D.