Italų muzika Vazų dvare

Ką tokie garsūs italų muzikai Luca Marencio, Marco Scacchi, Tarquinio Merula ar Giovanni Battista Cocciola XVII amžiaus pradžioje galėjo veikti Lietuvoje? Įtikinamas atsakymas - dirbti gerai apmokamą darbą. Nuo 1587 iki 1668 m. Lietuvą ir Lenkiją valdanti Vazų dinastija leido sau tokią prabangą - išlaikyti ne tik artimiausioje kaimynystėje vertintas žvaigždes. Į dvarą buvo kviestas net Claudio Monteverdi, mat karaliaus rūmuose nestokota ambicijų orientuotis į didžiuosius užsienio kultūros centrus. Visai pagal to meto Europos šalių standartus dvaro kapeloje yra tarnavę iki keturiasdešimties atitinkamo lygio muzikų, daugiausia italų, atvežusių čia madingą to meto repertuarą. Kaip visa tai galėjo skambėti, dabar užfiksuota naujoje estetiškai apipavidalintoje kompaktinėje plokštelėje "Italų muzika Vazų dvare".

Sunku patikėti, bet tai tik antroji kompaktinė plokštelė, skirta senosios muzikos palikimui Lietuvoje. Palyginimai šioje vietoje ne tokie gražūs. Štai Vokietijoje senoji muzika sudaro 10-15 procentų įrašų produkcijos, parduodamos kaip įprasta klasika. Beje, barokas skaitmeniniu pavidalu čia senokai nėra dominuojanti epocha, o įvairių amžių muzikos stilių ypatumai, autentiško atlikimo problemos diskutuojamos jau nuo 7-ojo dešimtmečio. Taigi suprantama, kad vasario 12 d. Taikomosios dailės muziejuje kompaktinę plokštelę pristatančios profesorės Eugenija Ulčinaitė ir Jūratė Trilupaitienė mieliau kalbėjo apie tuos tolimus laikus, kai Vilnius bent jau pirmosios operos pastatymo datomis dar konkuravo su Paryžiumi. Su pasididžiavimu minima 1636 m. Žemutinėje pilyje parodyta dramma per musica "Elenos pagrobimas" ("Il ratto d`Elena"), kurios muziką parašė, kaip dabar manoma, čia dirbęs gerai žinomas italų kompozitorius ir teoretikas Marco Scacchi. Nors partitūra neišliko, kompaktinėje plokštelėje "Italų muzika Vazų dvare" esama vienos šio autoriaus kompozicijos, kurią remdamasi Braunsbergo rankraščiu šifravo ir atlikėjams pateikė prof. J. Trilupaitienė. Jos dėka minėtame CD yra ir daugiau atradimų. XVII a. pradžios Žemaitijoje sudarytame Kražių vargonininko rankraštyje profesorė aptiko karališkosios Vazų kapelos nario Vincenzo Bertolusi iki šiol nežinomų instrumentinių kūrinių. Jo fantazija ir ričerkaras plokštelėje taip pat įrašyti pirmą kartą.

Deja, vien iš Lietuvoje saugomų negausių arba dar nesutvarkytų šaltinių buvusį muzikinio gyvenimo vaizdą vargiai galima susidaryti. Norėdamas pristatyti pagrindinių Vazų dvare dirbusių kompozitorių instrumentinės ir vokalinės kūrybos pavyzdžius, šiam ET programos "Baroko kelias Lietuvoje" projektui violončelininkas ir violininkas Darius Stabinskas medžiagos ieškojo ir Lenkijoje bei Italijoje spausdintuose leidiniuose. Be abejo, šiandien pas mus tai mažiausiai "nuzulintas" ir kartu klausytojo ausis tausojantis repertuaras. Melomanų dėmesį, be kita ko, turėtų patraukti ir galimybė palyginti abiejose kompaktinėse plokštelėse - ir prieš 6 metus pasirodžiusioje "Senoji Lietuvos muzika", ir naujoje "Italų muzika Vazų dvare" - įrašytus tų pačių G.B. Cocciolos kūrinių "Psallite" bei "Exultate Deo" skirtingus interpretacijos ir instrumentuotės variantus. Ieškantiems tembrinės egzotikos, itališkasis rinkinys tinka mažiau. Kodėl įrašuose skamba būtent išilginės fleitos, styginiai, liutnė bei kameriniai vargonai, argumentuoja jau ne pirmus metus į XVII a. pradžios teorinę mintį bei atlikimo praktiką besigilinantis D. Stabinskas: "Kadangi anuomet autoriai retai kada žymėdavo instrumentus, teko improvizuoti atsižvelgiant ir į tradicijas, ir į mūsų atlikėjų galimybes."

Taigi mūsų muzikai, nebe pirmą kartą padedami latvių kolegų, savo turimais instrumentais įrašė 45 minutes ne tik istorikams vertingos muzikos. Muzikologė prof. J. Trilupaitienė vokalistų ir instrumentininkų pastangas įvertino kaip pakankamai įdomų ir profesionalų darbą. Išskirti čia vertėtų stilingą Lasmos Muceniecės smuikavimą, tuo tarpu bendrai produkcijai būtų nepakenkusi ir didesnė atlikimo raiška. Tačiau prisiminę, kaip dar visai neseniai renesanso ar baroko muzikos koncertuose, nors ir matydavome muzikų rankose vieną kitą senesnį instrumentą, ne visada pavykdavo ką nors padoraus tuo instrumentu išgaunamo išgirsti, turėtume džiaugtis švariais pasažais ir darniais sąskambiais. O ar tikrai taip interpretuojama italų muzika skambėjo Vazų dvare, klausimas lieka neatsakytas, nes šiandien turbūt niekas to padaryti negalėtų.

Ramunė Kazlauskaitė