Be pavadinimo

Adasa Skliutauskaitė. "Erdvė". 2002 m. O. Posaškovos nuotrauka

Adasa Skliutauskaitė parodose dalyvauja nuo XX a. 9-ojo dešimtmečio. Jos darbai eksponuoti ne tik Lietuvos galerijose, bet ir užsienyje - Bulgarijoje, Estijoje, Lenkijoje, Slovėnijoje, Suomijoje, Švedijoje, Vokietijoje. "Lietuvos aide" ji pasirodo jau ketvirtąjį kartą. Parodoje "Be pavadinimo" eksponuojami praėjusiais metais sukurti tapybos ir grafikos darbai.

A. Skliutauskaitės tapyboje vyrauja abstrakcija, kartais joje išnyra linija apibrėžtas siluetas, pažįstamo objekto šešėlis. Figūratyvumo elementai dažniausiai pasirodo nedidelio formato kūriniuose, kurie jungiami į ciklus-paveikslus ("Vasaros atodūsiai", "Atšvaitai"), sudarančius kažką panašaus į mozaiką, sudėliotą iš atskirų įspūdžių atspindžių - prisiminimų fragmentų, sujungtų viena tema. Tuo tarpu kituose vyrauja poetiškos ir ramios plokštumos, kuriose lengvai plūduriuoja keliaprasmės formos objektai. Tai primena vos ne impresionistiškas peizažų studijas - yra apšvietimas, pavidalų kaita: jie išnyksta ir pasirodo kone monochrominiame paveikslo paviršiuje (ciklas "Gelmės I-III"). Autorei patinka kraštutinumai - ji žvelgia į pasaulį arba iš labai aukštai, arba nuleidžia horizontą tiek, kad galėtų pamatyti, kas vyksta jo gelmėse. Spalvinė dėmė ir jautri linija - tai pagrindinės išraiškos priemonės, pasitelkiamos siekiant sutverti naują tapybinę erdvę iš virš jų plevenančių jausmų ir minčių. A. Skliutauskaitei labiau sekasi tapyti melancholija persmelktus preciziško, Dalios Kasčiūnaitės kūrinius primenančio kolorito darbus, kuriuose gali laisvai be jokių suvaržymų reikštis jos, kaip grafikės, prigimtis. Tuo tarpu kūriniai, kuriuose bandyta įžiebti ryškesnes, sodresnes ir įvairesnes spalvas, ne visuomet išsaugo kitiems dailininkėms darbams būdingą paveikslo, kaip visumos, harmoniją ("Prie lango"). Iš parodos konteksto "iškrenta" ir vienintelis joje eksponuojamas piešinių diptichas, kuris atrodo pernelyg eskiziškas ir neišbaigtas - tai savotiškas įrodymas, jog autorės specializacija yra ne žmogaus kūno, bet jo sielos ir minčių judesiai ("Figūros I-II"). Iš po akrilo sluoksnio iškyla ir į jį patį (tiesiogine to žodžio prasme) įsirėžia objektus apibrėžiančios, juos ženklinančios arba tiesiog paveikslui dekoratyvumo suteikiančios linijos, išduodančios grafikės ranką.

Spalvotos litografijos technika atliktuose kūriniuose geriausiai atsiskleidžia dailininkės pasaulėjauta, daužniausiai paženklinta laikinumo, tuštumos, vienatvės apraiškomis. Juose nėra veikėjų - tai apleistos erdvės, tarsi po praėjusios šventės ištuštėję kambariai, kuriuose užsilikusios tik prabėgusio laiko vaizdinių nuotrupos, tiksliau - tik jų nuojauta. Langas, durys, plokštumoje atsiverianti tamsi ertmė, rodos, į save įtraukė visus įmanomus veikėjus, šiapus palikdama tik stabilius objektus - patalpų ar abstrakčios erdvės plokštumas, tarp jų pasimetusius daiktus. Iš vieno grafikos darbo į kitą keliauja tuščios kėdės, kopėčių, stalo motyvai. Netgi daiktai čia atrodo apsupti vienatvės aureole.

A. Skliutauskaitės darbuose susiduria potėpiai ir linijos, spalvinės dėmės ir kontūriniai piešiniai, grafiška tapyba ir tapybiška grafika, kur subtilaus kolorito šviesoje atsiskleidžia ypač individualus poetiškas požiūris į gyvenimą bei žmogiškųjų patirčių pasaulį.