Tetulės ir kelionių fotografijos bumas

Po trijų savaičių atsijungimo nuo meno Vilniuje, atidariau trejas duris. Trejas duris (medines, geležines ir stiklines) į Vilniaus fotografijos galeriją. Atlapaširdiška ir besišypsanti pasisveikinau. Mane pasitiko tyla ir "negyvas" veidas, muistymasis su potekste, kad turėčiau susimokėti. Juokavau apie durų gausą, vieną po kito traukiau pažymėjimus su besišypsančiomis mano nuotraukomis. Nieko. Tyla. Norėjau išrėkti: "Aš atėjau, atėjau!". Fotografiškai stringančiais žingsniais prižiūrėtoja nuėjo ir įjungė šviesą. Tarkim, tyla praverčia norint įsigilinti, bet kaip atsikratyti pojūčio, jog man daroma paslauga ir reiktų kuo greičiau nešdintis... Lyg iš duslaus akvariumo ištrauktas karpis sukvėpuoju Pedro Luiso Raotos socrealistinės fotografijos perlus aptrintais pageltusiais kampais ir einu varstyti tų nelemtų trejų durų tam, kad išeičiau. Net nemaniau perskaityti pavadinimų. O ir nebūtina: jie pažodžiui nurodo nuotraukos objektą (senis, žvejas) arba reprezentuoja elementariausią tarybinę logiką. Pavyzdžiui, nuotrauka, kur du berniukai (baltaodis ir juodaodis) iš delnų lesina balandžius, vadinasi "Taika".

Aštunto dešimtmečio tikru ir simuliuotu prakaitu tvoskiantys Argentinos vaizdai efektingi lyg stilingas muzikinis ar reklaminis videoklipas. Raotos nuotraukose karaliauja kulminacija. Henri Cartier-Bressonas yra nematomas trapios akimirkos unikalumo šaulys, o Raota – aistringas režisierius. Jis eina į akmens skaldyklas, medicinos punktus, skurdžius kvartalus, ieško ryškių personažų. Jei Bressonas fotografuotų skiepijamą vaiką, tai būtų slapto drėgno žvilgsnio sekundė, tuo tarpu Raotos berniuko veidu ašaros teka upeliais, o isteriška baimė pakylėjama iki iniciacijos į "tikrus vyrus" akto. Dėl ryškaus juodos ir baltos kontrasto realesni nei realūs "paprasti" žmonės tampa "tarybiniais herojais". Tango temperamentas laukinių arklių raumenyse, blizgančiose moters rankų gyslose, berniūkščio šypsnyje priešais mergaičių "užtvarą". Gėrio ir blogio, grėsmės ir drąsos, juodo ir balto šokis. Tik tiek ir spėjau suprasti. Sakot, pati kalta – neatlaikiau įtampos? O kodėl turėčiau? Aš – vartotoja, o ne prekybos agentė.

Patraukiu į Vilniaus mokytojų namus, kur žadama fotografijos paroda "Lotynų Amerika". Sutikit, Vilnių apėmė tikras tolimųjų kraštų vaizdų bumas. Vien jau H. Cartier-Bressono fotografijų geografija pribloškianti, o dar Argentinos specifinis pjūvis, margutėlė Lotynų Amerika. Išsibarstę laike ir pro skirtingas linzes sučiupti klajonių vaizdai sustingusį mažą Vilnių pavertė "skylėtu" tolimoms erdvėms lyg interneto tinklą su galybe nuorodų.

Mokytojų namuose durys ir kampuoti koridoriai pilni judančių mažų ir didelių siluetų. Demokratiška anarchija. Pripratimas prie vaikiško išsiblaškymo. Parodėlė irgi lengva kaip kelionių nuotraukų albumėlis. Trijų nefotografų 9 x 13 formato ir kelios didesnės nuotraukos mirguliuoja, kaip ir juose vaizduojami šalies turgūs, murzinų vaikų būreliai, skrybėlės, kilimai, aprašinėtos sienos. "Čiauškinta" be vaizdų ir rakursų atrankos, pasikliaujant emocinio spurdėjimo euforija. Skubantis įspūdžių plepėjimas. Daug ryškių spalvų, detalių, bet nieko nebepamenu. Kad smagu buvo, tai aišku. Ir moteriškė prie įėjimo labai miela.

Sakysit, kalbu ne apie fotografiją. Beveik. Raštu mąstau apie žiūrovo ir meno kūrinio tarpininkus – bilietų pardavėjus, galerijų darbuotojus. Dažniausia tai – vidutinio arba vyresnio amžiaus moterys, šiltai apsirėdžiusios, sustingusios rūpintojėlio poza. Nieko neprikiši – tokia darbo specifika: nuobodoka, šalta ir užmokestis nestulbinantis. Tačiau įdomu, koks procentas jų supranta savo neeilinę reikšmę tame rodymo ir žiūrėjimo spektaklyje? Kukliam lietuviui (vis dar besigėdijančiam ko nors nežinoti) ar pavėpusiam miesto svečiui susidūrimas su prižiūrėtoju gali reikšti bet kokio "kultūrinimosi" išsižadėjimą. Norėdamas prieiti prie nuotraukos, turi kirsti "muitinę" (kasa, rūbinė, salės rūpintojėlė, neduokdie, dar valytoja). Muitinės paprastai labai daug pasako apie šalį. Dar ilgai teks emancipuotis.