Šiaurės nomadai

Rustamas Chalfinas ir Julija Tichonova. "Meilės jotynės", videofilmas

Šiuolaikinio meno centre demonstruojamas Rustamo Chalfino ir Julijos Tichonovos videoprojektas "Šiaurės nomadai". Abu menininkai dirba "LOOK" galerijoje Alma- Atoje, kuria meninius projektus įvairiose pasaulio šalyse. Pasitelkdami šiuolaikinės dailės išraiškos priemones, jie improvizuoja nomadų mąstysenos, pasaulėvaizdžio, klajokliško gyvenimo temomis.

Paviršutiniškos kokio nors Rytų Europos piliečio žinios apie Azijos valstybių istoriją, geografinę padėtį, tenykščių tautų papročius ir dabartinę socialinę/kultūrinę būklę lemia subjektyvų diskursą. Informacijos ir prieinamumo požiūriu ypač tolimos tapo posovietinės teritorijos, ypač Azijos regionai. Tačiau "Šiaurės nomadai" neskatina graužtis dėl menkos kompetencijos Kazachstano kultūros klausimais. Mat šiuo atveju šališkas, neišprusęs žiūrovas susiduria su itin subjektyviu produktu – pradedant specifiniu filmavimo būdu, baigiant pačia archajiško papročio, lytinio elgesio rekonstrukcija, kuri yra ne kas kita, kaip autorių vaizduotės žaismas. Galbūt – net sąmoningai tendencinga nomadiško ritualo versija.

Videoprojektą "Šiaurės nomadai" sudaro dvi dalys, t.y. du atskiri filmai. Juos jungia santuokinių, seksualinių klajoklių etnoso aspektų vaizdavimas. Pirmasis, 13 min. trukmės pasakojimas, pavadintas "Jaunikis ir nuotaka". Scenarijus inspiruotas klajoklių vedybų papročio, užfiksuoto prieš porą šimtmečių nomadų teritorijose apsilankiusio anglų keliautojo užrašuose. Jaunikis nuotakos tėvams turėdavęs sumokėti išpirką; tik po šio svarbaus veiksmo galėjo vesti. Tačiau tuoj po susitarimo jaunieji galėdavo kartu praleisti tris naktis. Būsimi sutuoktiniai skirtą laiką leido ir kartu, ir skyrium; nuotaką nuo jaunojo skyrė medinė pertvara (kerege), perdengta veltiniu. Pagal klajoklių papročius, tai buvusi griežta riba, žyminti dar neįvykusią santuoką. Niekas šiandien nežino, ką jaunieji veikdavo tris naktis vieni bekraštėse platybėse. Ši pikantiška aplinkybė, matyt, labiausiai pakerėjo filmo autorius. Jų pasirinkta interpretacija niekuo nestebina – sukurtas erotiškas siužetas, kur dviejų žmonių aistrą kursto toji simbolinė kliūtis. Nežinant filmo priešistorės, geismu alsuojančius herojų kūnus ir nedviprasmiškus veiksmus galėtume priimti kaip banalų erotinių televizijos programų produktą. Po tokios nomadiškos "introdukcijos" į santuoką, antrojoje, 7 min. trukmės projekto dalyje, pavadintoje "Meilės jotynės", matome egzotiškas lytinio akto scenas neįprastomis aplinkybėmis – pora mylisi raita ant žirgo. Šio vaizdinio kilmė – ikono-grafiniai šaltiniai, XVIII–XIX a. Šiaurės Kinijoje nutapytos akvarelės. Kaip žinoma, kinai mėgino apsisaugoti nuo karingų klajoklių, kuriuos vadino šiaurės nomadais, šiaurinę Kinijos teritorijos dalį užtvėrę Didžiąja kinų siena.

Rustamas Chalfinas ir Julija Tichonova. "Meilės jotynės", videofilmas

1999 m. ŠMC vykusios įspūdingos kazachų meno parodos (grupė KYZYL TRAKTOR) pagrindinis leitmotyvas taip pat buvo klajojimas, su tuo susijusios akcijoje, instaliacijose naudotos medžiagos ir veiksmai, ritualiniai judesiai.Videoprojektui "Šiaurės nomadai" būdingos ne tik kitos raiškos formos; pasirinktas masėms patrauklus su seksualiniais santykiais susijęs siužetas. Filmavimas "subjektyvia" kamera (objektyvo aprėpiamas regėjimo laukas tarsi sutampa su scenos dalyvių žvilgsniais) sudaro dviprasmišką įspūdį. Žiūrovas atsiduria itin arti besiplėtojančio veiksmo – ekrane šmėkščioja didžiuliai kūnai, aistros iškreipti veidai. Tačiau toks nuodugnus "tyrimas" nuvilia – aktorių elgesys vienprasmiškas, pagrindinis jo motyvas – aistros patenkinimas. Stambus planas suteikia abiem filmams gaivališkumo, didingumo, netgi agresijos – tarsi užuomina į klajoklių būdą.

Kodėl senoviniai nomadų papročiai vaizduojami būtent šitaip? Galbūt savikritiški yra ne tik Vakarų piliečiai, nuolat kaltinantys save europocentrizmu, tolerancijos ir atvirumo stoka. "Šiaurės nomadai" galėtų būti (savi)ironijos išraiška, sąmoninga provokacija, tam tikros žmonijos dalies lūkesčių ir stereotipų patenkinimas. Inscenizuojamas, prikeliamas iš užmaršties laukinis, gaivališkas, grėsmingas, barbariškas pradas.

Sukurtas įvaizdis ypač aktualus politinių, religinių, rasinių pastarojo meto konfliktų, homofobijos apraiškų fone. Tendencingas pasakojimas dvelkia nihilizmu, tačiau ne nutrūkusių tradicijų ar nūnai sunkiai perskaitomų ritualų atžvilgiu; juntamas kritiškas žvilgsnis į bet kokį skirtingų kultūrų atstovų tarpusavio supratimą. Videoprojekto siužetas, paprastas ir nesudėtingas, ne tik nepapildo žiūrovo suvokimo apie menkai pažįstamą kraštą, bet dargi prideda papildomų stereotipų arba pateisina jau susiformavusius.

Mano nuomone, rezultatas panašus į linksmą G. Beresnevičiaus demagogiją įvairiais lietuvių kultūros klausimais, pavyzdžiui: Kazachstane buvo (tebėra?) vykdomi branduoliniai bandymai, čia buvo (yra?) plėšiniai, kazachų protėviai trankėsi raiti ant arklių po stepes, romantiškai leido laiką jurtose su savo nuotakomis, prisigalvodami įmantrių būdų, kaip jas, atskirtas, pasiekti, ir dar mylėdavosi raiti; kazachai – be galo patrakę, aistringi, gal kiek per daug paprasti žmonės.