Atvirlaiškių žavesys

Brigita Speičytė, Mindaugas Kvietkauskas. Tokią gražią kartą man atsiuntei... (Šatrijos Raganos šeimos atvirlaiškiai). Šatrijos Raganos bendrija, Vilnius, 2002, 376 p.

Solidaus leidinio "Tokią gražią kartą man atsiuntei..." (dailininkė Deimantė Rybakovienė) sudarytojai Brigita Speičytė ir Mindaugas Kvietkauskas teisūs, kad ši knyga skirta "tiems, kurie vertina detalės žavesį". Tačiau įdėmiai perskaičius, o ne vien pavarčius, pasitvirtina ir kita mintis: "Asmeninė biografija ir kultūros istorija taip pat pasirodo susietos momentine blyksnine atvirlaiškio jungtimi". Ta linkme sudarytojai ir dirbo kelerius metus, Mažeikiuose iš albumų atsirinkę pusę išsaugotų atvirukų, juos chronologiškai sugrupavę, iššifravę ir sklandžiai, su didele meile bei atida žmogui ir laikui interpretavę septyniuose Šatrijos Raganos biografijos skirsniuose. Iškyla lyg ir dar vienas Šatrijos Raganos portretas, arčiausiai stovintis greta jos "Laiškų" (1986) ir "Atsiminimų apie Mariją Pečkauskaitę – Šatrijos Raganą" (1997). Daug priartėjimų, nes "atvirlaiškis – tiesiog dėmesio, atminties ženklas, būsenos pėdsakas, įbrėžtas ne atviru, o užuominų tekstu, į kurį įtraukiamas ir atviruko vaizdas". Ir viena mįslė, kurią užminė septyniolikmetė Marija savo dienoraštyje: "Taip, keista esu, nes esu kitokia nei visi, ir duok Dieve, kad kada nors kitaip ir veikčiau". Gal ateityje koks nors psichoanalitiškai mąstantis tyrinėtojas priartės ir prie šios mįslės.

Šiame leidinyje sudarytojai rėmėsi atvirlaiškių tekstais ir atsargiais psichologiniais, kultūrologiniais apibendrinimais: "Tikras auklėtojas nugali savo ego" (Židikuose radusi dvi bažnyčias ir dvi sinagogas Šatrijos Ragana sukūrė bendruomenę vienijančius kultūros centrus); "Židikuose M. Pečkauskaitė tarsi pratęsė ir transformavo senosios Lietuvos bajorų laikyseną – būti kultūros iniciatoriais, pradininkais, fundatoriais (...)".

Kaip į teksto srautą įtraukiamas vaizdas? Kruopštus pasirengimas (yra net "Parengimo nuostatos", bene svarbiausioji kurių: "leidinyje pateikiamos kiekvieno atvirlaiškio abi pusės") leido atskleisti visai kitokius vaizdo ir teksto ryšius, negu esame įpratę. Paprastai apsiribojame parašais po vaizdu, datavimu, kita faktologija, o knygos pradžioje dedamas platesnis ar siauresnis įvadinis tekstas. Sudarytojai sudėjo pramaišiui tekstą ir vaizdus, tuo labai palengvindami skaitymą, skatindami nuolat ieškoti teksto ir vaizdo jungčių. Chronologija, tiesa, visą leidinį lyg ir padaro "linijinio skaitymo veikalu", bet vidinė struktūra, išsauganti vaizdo ir teksto autentiką – yra net skyrius, kur nespalvoti atvirlaiškiai pakartojami ir kaip spalvoti! – skatina į knygą žiūrėti šiuolaikiškai, sakyčiau, net postmoderniai. Užbėgama net laikui už akių, pasirinkus išeities tašką: domėtis, pasak V. Daujotytės, kultūros "liekanomis, likmenomis, laikmenomis". Labiau mėgstamas tarptautinis žodis – marginalijos. Fotografijos knygų arba knygų, kur fotografijos yra svarbesnės už tekstą, dabar išleidžiama daug. Kritika vos spėja recenzuoti ar apžvelgti fotomeno leidinius, į kitką numodama ranka: ne mano daržas, ne mano pupos! Tačiau fotografija atkeršija: reikalauja įžvalgos, kad jos daržas – erdvus, o ir pupų esama kuo įvairiausių. Knyga "Tokią gražią kartą man atsiuntei...", lyg ir būdama grynai istoriška, pataiko į naujausių fotografijos, apskritai, vaizdo kultūros įžvalgų lauką.

Tiesa, turime įvairių prieškarinių leidinių su fotoatvirukais apie Vilnių, Klaipėdą, net Neringą. Kolekcininkai siūlo savo paslaugas, o leidėjai kala pinigą. Paklausti, kodėl nemėgino nustatyti fotografijų autorių pavardžių, sudarytojai numoja ranka: niekas to ir neprašęs. Solidžiau surengtos tik Kauno ir Vilniaus atvirukų retrospektyvos Nacionaliniame muziejuje su katalogais (Kauno jau pasirodė, Vilniaus – greit bus). B. Speičytė ir M. Kvietkauskas irgi specialiai nenustatinėja atvirlaiškių, dailės reprodukcijų ar fotografijų autorių, bet kai reikia tekstui, pamini dailininką ir jo paveikslo pavadinimą ar fotografą J. Bulhaką, kai kalbama Vilniaus tema, nes ja ir buvo pradėta. Vaizdai pateikti kokybiškai, su parašais ir nuorodomis, tad paliktas malonumas mums patiems, pvz., susieti Palangos vaizdus – Paulinos Mongirdaitės 1907 m. ir Juozo Stropaus 1932 m. Kartais paliekama įdomių mįslių – A. Macejevskio (Ryga) "Elgeta" iš ciklo "Lietuvių topai" (1906), nes latvių ir lietuvių fotografijos ryšiai dar menkai tirti, išskyrus nebent bendrą mums fotomenininką K. Baulą. Arba kas nufotografavo maldos drabužiais apsirengusį žydą? (83 p., atvirukas išleistas Lenkijoje 1905 m.).

Sudarytojus, kaip ir atvirlaiškių adresatus ir adresantus, domina ne tiek ikonografija, kiek vaizdų turinys, kuris turi atitolinti mintį, intenciją, nuotaiką. Kartais už kroniką ar net kokį nors šyptelėjimą. Kartais atvirlaiškių siuntėjai apeliuoja tiesiai į vaizdą: "Tokią gražią kartą man atsiuntei – tas medis man labai tinka – vienas tyrame lauke" (Tavo Marija, 183 p.). Bet dažniau simboliškai išreiškia būseną, viltį ar lūkestį. Universaliausia – gėlių kalba. Bet yra ir grakščių žirgų, ir vienišo vilko staugimas, ir šelmiška kentaurų trijulė. Yra ir viena pirmųjų mūsų dailės reprodukcijų – M.K. Čiurlionis "Pasaka" iš 14-osios lietuvių dailės parodos (berods, reprodukavo fotografas A. Jurašaitis). Sudarytojai atsargiai užsimena, kad, be dailės reprodukcijų ir fotografijų, atvirlaiškiai ir atvirukai atspindi ir populiarios kultūros madas, skonius, raidą. Kai kas primena romanso stilistiką, ypač atvirlaiškis su A. Vienožindžio tekstu "Ar tu sveika, ar tu linksma, mano aniuolėlis" (365 p.), dabar įeinančiu ir į V. Kernagio repertuarą. Netoli šio stiliaus ir Z. Kelmickaitės sudarytas puošnokas romansų albumėlis "Aš iš meilės gavau džiovą".

Tačiau ano meto atvirlaiškių siuntinėtojai nesielgė pagal principą: kuo turiu, tuo duriu. Kai po Antrojo pasaulinio karo ir Lietuvoje, ir Lenkijoje buvo vaizdų alkis, padejuodavo: kur gauti Veneciją ar sveikinimą su šv. Velykomis? O valdžia populiarino "peredvižnikus" ir ideologinę atributiką su penkiakampėmis žvaigždėmis. Bet čia jau knygos pabaiga. O pradžia skatina ieškoti "interaktyviosios komunikacijos". Jos pilna, kai susiduri it monitoriuje su vaizdu ir tekstu, prirašinėtu iš įvairių vaizdo pusių. Kartais, matyt, stigo vietos, retsykiais ką nors parašius dar šaudavo netikėtų minčių, bet šiandien toks apmuturiuotas tekstu vaizdas atrodo it konceptualusis menas, mūsų fotografijoje pradėtas 8-ojo dešimtmečio novatorių.

Bet ir čia – ne riba. Lenkų moderniosios komunikacijos teoretikas R. Kluszczynskis, knygoje "Informacinė visuomenė" kalbėdamas apie interneto meną (ne tart), kaip jo pirmtaką nurodo paštą ir atvirlaiškius (sic!). Pastaraisiais labai domėjosi dadaistai, o 1962 m. R. Jannsonui įkūrus "New York Correspondence School" "pašto meną" (mail art) kūrė J. Beuysas, Y. Kleinas, Yam June Paikas, R. Rauschenbergas, Jurgis Mačiūnas... Pradėjome Šatrijos Ragana, o baigiame fluxus. Štai tau ir kultūros marginalijos arba "Tokią gražią kartą man atsiuntei...".

Skirmantas Valiulis