Epochų dermė

Ingrida Armonaitė ir Aušra Banaitytė (2000 m.) A. Rakausko nuotr.

Vasario 2 d. Taikomosios dailės muziejuje klausėmės smuikininkės Ingridos Armonaitės ir pianistės Aušros Banaitytės dueto muzikavimo. Vienoje iš ekspozicinių muziejaus salių susirinko nemažai smuiko muzikos gerbėjų, beje, ne taip jau dažnai lepinamų jaukiais kamerinės muzikos vakarais. Ideali proga ieškantiems intymaus potyrio, kurio nėra vykstant plačios auditorijos ir didelio atlikėjų būrio dialogui.

Armonaitė – Maskvos konservatorijos absolventė, profesorių I. Bezrodno, V. Klimovo mokinė. Gerai pažįstama ne tik Lietuvos klausytojui, bet žinoma ir svetur: koncertuota Rusijoje, Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Austrijoje, Vengrijoje ir kt. šalyse. Surengta solinių koncertų, koncertų su simfoniniais orkestrais, taip pat muzikuota įvairiuose kameriniuose ansambliuose.

Pianistė A. Banaitytė – profesorės M. Azizbekovos mokinė. Nuolatinė smuikininkų partnerė koncertavo su žymiausiais Lietuvos atlikėjais, daug kūrybinės veiklos metų paskyrė M.K. Čiurlionio menų mokyklos bei Lietuvos muzikos akademijos stygininkams. Su smuikininke I. Armonaite pianistę sieja nuoseklus kūrybinis bendradarbiavimas – jau parengta ne viena įdomi, klausytojų palankiai įvertinta programa.

Minėtą sekmadienio popietę paveikslų ir skulptūrų draugijoje girdėjome L. van Beethoveno ir S. Prokofjevo kūrinių programą. Pasirinktos dvi skirtingos epochos, daugiau nei šimtmečiu vienas nuo kito nutolę autoriai. Skirtingi ir kažkuo panašūs, taikliai sugretinti ir talentingai suvienyti į vieną dramaturginį siužetą. Pasirinkta dvejopa autorių dermės dramaturgija. Vienadalis koncerto vientisumas ir savarankiški muzikiniai siužetai su savomis veiksmo ir atoveiksmio linijomis meistriškai sujungti į nedalomą meninę vienovę.

Koncerto pradžioje skambėjo L. van Beethoveno Romansas F-dur, op. 50, – šviesus, mažorinis pasisveikinimas su klausytoju. Nors originali kūrinio versija skirta smuikui ir orkestrui, muzikantėms pavyko sujungti kūrinio atlikimo idėjas: kulminacijos (vidurinėje dalyje) skambėjimo daugialypiškumas ir didybė, orkestriškumas puikiai derėjo su kameriniu – lyriniu romantiniu – charakteriu, o solistės interpretacinės laisvės nė kiek nevaržė šįkart ne orkestro, o fortepijono akompanimentas.

Koncertą tęsė L. van Beethoveno Sonata Nr. 9, A-dur, op. 47 ("Kreutzerio", dedikuota R. Kreutzeriui). Tai viena paskutiniųjų ir viena sudėtingiausių šio kompozitoriaus sonatų smuikui ir fortepijonui. Unikali tuo, kad vienintelėje iš dešimties čia panaudota lėta įžanga – lyg herojinės Allegro dalies introdukcija. Lygiavertės smuiko bei fortepijono partijos ir I dalyje, ir visoje sonatoje suteikia galimybę atlikėjams atsiskleisti ir individualiai, ir ansambliu. Itin savarankiška ir svari fortepijono partija kone prilygsta L. van Beethoveno fortepijoninėms sonatoms. Taigi girdėjome ir puikų atlikėjų ansamblį, ir solistes: I. Armonaitę – temperamentingą, įtaigiai, meistriškai perteikiančią ne tik savitą grojimo manierą, bet ir savotiškai tarpininkaujančią tarp klausytojo ir numanomų autoriaus intencijų, ir A. Banaitytę – kiek ramesnę, santūresnę, besirūpinančia nepertraukiamu muzikinės minties plėtojimu, bendra kūrinio koncepcija.

Bene labiausiai išgrynintas partijų savarankiškumas atsiskleidžia II dalies variacijose, kur kiekvienam atlikėjui autorius skiria po variaciją, partneriui tuo metu nežymiai akompanuojant. I. Armonaitė ir A. Banaitytė čia perteikė subtiliausius, jautriausius ir solinių, ir ansamblinių epizodų atlikimo niuansus.

Klausantis III sonatos dalies žavėjo nenustygstantis I. Armonaitės veržlumas ir A. Banaitytės racionalumas. Išryškėjo štrichų precizika ir skambėjimo koncentruotumas – priemonės nenumaldomam tarantelos charakteriui, lengvumui išreikšti.

Antroje koncerto dalyje skambėjo žanrine ir stilistine prasme pirmąją koncerto dalį priminę S. Prokofjevo kūriniai. Girdėjome Pen- kias melodijas, op. 35 bis. Tai – penkios tarpusavy nelabai kontrastingos miniatiūros, atlikėjų maksimaliai pripildytos turtingų, charakteringų niuansų ir subtilybių. Čia atsiskleidė plačiausia smuiko garsinė ir tembrinė skalė. Maksimaliai išnaudoti dinaminiai niuansai, net ir pačioje "siauriausioje" p ir pp skalėje, klausytojai galėjo išgirsti lyrines – tyliąsias kulminacijas. Fortepijono partija žavėjo savo įvairove: kaleidoskopiškai besikeičiantys koloristiniai štrichai, kulminacijos ir nuskaidrinta lyrika, o čia pat – sarkastiškas ar skersciškas pradas. Bendras ciklo įspūdis – aliuzija į impresionistinę stilistiką.

Atlikėjos savo pasirodymą baigė S. Prokofjevo Sonata Nr. 2, op. 94 bis (originali sonatos versija skirta fleitai ir fortepijonui). Keturios kontrastingos dalys, aiški klasikinė smuiko ir fortepijono grojimo maniera, I dalyje – savitas smuiko lyrinės melodijos tembras ir skaidri fortepijono faktūra, atlikėjų kuriamas idiliškos nuotaikos efektas, kurį greitai keičia naujų emocijų protrūkiai. Ypač įsiminė pianistės virtuozinė I dalies kulminacija. II dalis – žaismingas Skerco. Čia vėlgi prasiveržia temperamentu trykštantys virtuoziniai smuiko pasažai, kuriuos papildo "aštrios", akcentuotos replikos ir "griežtas" akompanimentas. III dalis – lėta, lyrinė. Gražus, šiltas smuiko tembras, plačiausia fortepijono garsinė-spalvinė skalė. Džiaugsmingas, virtuoziškas finalas – nuo alla rustico iki ekspresyvaus subjektyvumo – tapo ne tik sonatos, bet ir viso koncerto atomazga, maksimalia emocine atlikėjų iškrova. Klausytojas patiria nepakartojamą pabaigos įspūdį. O bisui atliktos J. Brahmso ir R. Ščedrino pjesės dar papildė malonius meninius išgyvenimus.