Balzakas ir kinė Siuvėjėlė

Dai Sijie

Dai Sijie gimė 1954 metais Kinijoje, Fudžian provincijoje. Nuo 1971 iki 1974 metų gyveno Sičuane, kur Kinijos kultūrinės revoliucijos metais buvo perauklėjamas. Iki 1976 metų mokėsi licėjuje. 1984 metais Dai Sijie, laimėjęs stipendiją, išvyko studijuoti į Prancūziją. Mokydamasis IDHEC (Kinematografijos institutas), sukūrė pirmąjį trumpo metražo filmą, o 1989 metais – pilno metražo filmą "Kiniją – mano skausmas", apdovanotą "Jean-Vigo" premija. Šiek tiek vėliau pasirodė dar dvi šio režisieriaus juostos: "Tangas Vienuoliktasis" ir "Mėnulio valgytojas". 2000 metais "Gallimard" leidykla išleido pirmąjį autobiografinį Dai Sijie romaną "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė", pats autorius 2002 m. jį perkėlė į ekraną. Knyga iškart tapo besteleriu. Prancūzijoje jos parduota 250 000 egzempliorių, ji apdovanota penkiomis literatūros premijomis, išversta į 25 kalbas... išskyrus kinų. Knygą ruošiasi išleisti leidykla "Baltos lankos".

Dai Sijie apie knygą ir filmą

"Man buvo labai malonu kurti filmą Kinijoje, o maloniausia tai, kad grįžo seniai prabėgusių laikų prisiminimai. Prisiminiau, kaip valstiečiams pasakojome filmus, dirbome laukuose ir anglių šachtoje. Tai – mano paauglystė. Žinoma, knyga ir filmas tik iš dalies autobiografiniai, yra juose ir pramanytų dalykų.

Man buvo dvylika, kai prasidėjo Kultūrinė revoliucija, septyniolika, kai mane išsiuntė perauklėjimui, ir dvidešimt vieneri, kai buvo leista grįžti namo. Tuomet man atrodė, kad dėl kilmės ir tėvų medikų – taigi reakcionierių – esu išstumtas iš visuomenės. Juk propaganda taip gerai veikė... Laimė, man buvo leista mokytis licėjuje, o 1989 metais laimėjau stipendiją ir išvažiavau studijuoti į Prancūziją.

Knyga ir filmas yra šiek tiek nostalgiški, ir kartais manęs klausia, ar aš ilgiuosi to laikmečio. Ilgiuosi ne jo, o savo jaunystės. Žinoma, aš nebuvau laisvas, bet daug drąsesnis ir ryžtingesnis nei dabar. Tuo metu man net nedingtelėjo mintis, kad vieną dieną galėsiu kurti filmus ir rašyti knygas. Tegalėjau pasakoti, ką buvau perskaitęs ar matęs, bet man to užteko. Mes, į kaimus ištremti jaunuoliai, mokėjome skaityti ir rašyti, o valstiečiai, kurie turėjo mus perauklėti, buvo beraščiai. Taigi turėjome jiems tam tikros galios. Pavyzdžiui, žinojome, kaip veikia laikrodis ir galėjome juo manipuliuoti. Viskas, ką papasakojau apie žadintuvą, yra teisybė. Tuomet jaučiausi kaip absurdiškos komedijos aktorius. Valstiečiai taip pat buvo šios komedijos aukos. Jie nebuvo piktavaliai. Tiesą sakant, jie jautėsi visiškai svetimi mums, o mes – jiems. Manau, vienintelis kultūrinės revoliucijos rezultatas – visa kinų karta prarado dešimt metų gyvenimo."

Luo paseilino seną surūdijusią vinį, kurią mes pavertėm visrakčiu. Jis tyliai įkišo ją į spyną, pasuko į kairę, po to į dešinę, vėl kairėn, truktelėjo... sausai trakštelėjo metalas, ir spyna pasidavė.

Įsmukom į Akiniuočio namus ir iškart uždarėme duris. Tamsoje beveik nieko nesimatė; vos galėjom įžiūrėti vienas kitą. Tačiau trobelėje sklandė pavydą kelianti kelionės dvasia.

Pro durų sąvaros plyšį žvilgtelėjau laukan: žmogaus – nė šešėlio, bent kol kas. Saugumo sumetimais, kitaip tariant, saugodamiesi budrių kokio nors atsitiktinio praeivio akių, kurios galėtų pastebėti, kad ant durų nebėra spynos, mes pastūmėm duris į lauką, kad Luo, kaip buvo suplanavęs, galėtų iškišti ranką, perverti grandinę ir užkabinti spyną.

Tik pamiršom patikrinti langą, pro kurį baigę darbą turėjom pasprukti. Kai Luo uždegė žibintuvėlį, tiesiog apstulbom: ant krepšių gulėjo švelniaodis lagaminas, išsvajotasis laimikis išniro iš tamsos tarsi būtų mūsų laukęs, tarsi būtų degęs nekantrumu, kad jį kas nors atidarytų.

– Turim! – šūktelėjau aš Luo.

Prieš keletą dienų, kurdami pagrobimo planą, priėjom išvados, kad nelegalaus mūsų apsilankymo sėkmė priklauso nuo vienintelio dalyko: ar atspėsim, kur Akiniuotis paslėpė lagaminą. Kaip mes jį rasim? Luo perkratė galvoje visas įmanomas vietas, apsvarstė visus įmanomus veikimo būdus, ir ačiū Dievui, sukūrė planą, kurį privalėjom įgyvendinti per atsisveikinimo puotą. Mums neregėtai pasisekė: kad ir kokia sukta, poetė negalėjo atsispirti metams bėgant vis didėjančiai tvarkos meilei, negalėjo pakęsti minties, kad prieš išvykstant dar reikės ieškoti lagamino. Viskas turėjo būti sutvarkyta išvakarėse, ir sutvarkyta nepriekaištingai.

Kadras iš filmo "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė"

Priėjome prie lagamino. Jis buvo kryžmai perrištas stora šiaudine virve. Atnarpliojom ją, ir mūsų žibintuvėlis apšvietė visą krūvą knygų; į savo glėbį mus kvietė žymiausi Vakarų rašytojai: pačiam viršuj gulėjo šeši ar septyni senojo mūsų draugo Balzako romanai, giliau – Viktoras Hugo, Stendalis, Diuma, Floberas, Bodleras, Romenas Rolanas, Ruso, Tolstojus, Gogolis, Dostojevskis, keli britai: Dikensas, Kiplingas, Emilija Brontė...

Tikra palaima! Rodėsi, tuoj apalpsiu nuo apėmusio svaigulio. Traukiau romanus vieną po kito, atsiversdavau knygą, apžiūrinėjau autorių portretus ir perduodavau Luo. Kai glosčiau juos pirštų galiukais, dingojosi, kad nubalusios mano rankos liečia žmonių gyvenimus.

– Panašu į filmo sceną, – pasakė Luo, – kai banditai atidaro pinigų pilną lagaminą...

– Jauti, kaip tvenkiasi džiaugsmo ašaros?

– Ne. Jaučiu tik neapykantą.

– Ir aš. Nekenčiu visų, kurie atėmė iš mūsų šitas knygas.

Išsigandau paskutinio savo sakinio, tarytum kambary būtų paslėptas pasiklausymo įrenginys. Netyčia leptelėtum tokį sakinį ir kelerius metus praleistum kalėjime.

– Nešdinamės! – pasakė Luo uždarydamas lagaminą.

– Palauk!

– Kas yra?

– Aš dar abejoju... Pagalvokim dar kartą: aišku, Akiniuotis įtars, kad pavogėm lagaminą. Jei jis mus įduos, mums galas. Nepamiršk, kad neturim tokių tėvų, kaip kai kurie.

– Aš tau jau sakiau: jam neleis motina. Kitaip visi sužinos, kad jos sūnus slėpė uždraustą literatūrą! Jis niekada nebeišvyktų iš Padangių fenikso.

Keletą sekundžių patylėjau ir atidariau lagaminą:

– Jei paimtume tik kelias knygas, jis nepastebėtų.

– Bet aš noriu perskaityti visas, – nukirto Luo.

Jis uždarė lagaminą ir padėjęs ant jo ranką lyg priesaiką duodantis krikščionis pareiškė:

– Su šitom knygom aš pakeisiu Siuvėjėlę. Daugiau ji nebebus tik paprasta kaimietė.

Tyliai pasukom į kambarį. Ėjau pirmas ir šviečiau kelią, lagaminu nešinas Luo sekė iš paskos. Matyt, lagaminas buvo labai sunkus: girdėjau, kaip einant daužosi į Luo kojas, trinkteli į Akiniuočio, po to – į jo motinos lovą, kuri, nors nedidukė, paskubom sukalta iš kelių lentų, užgriozdino visą kambarį.

Langas, mūsų nuostabai, buvo užkaltas. Pabandėme jį išstumti, tačiau jis tik sugirgždėjo, lyg sudejavo, bet iš vietos nepajudėjo.

Per daug nenusiminėm. Grįžom į valgomąjį, rengdamiesi išeiti taip, kaip įėjom: pastumti durų sąvaras, iškišti ranką pro plyšį ir įkišti visraktį į spyną.

Staiga Luo šnypštelėjo:

– Tyliau!

Persigandęs užgesinau žibintuvėlį. Suakmenėjom išgirdę lauke skubrius kažkieno žingsnius. Sugaišom vieną neįkainojamą minutę, kol suvokėm, jog žingsniai artinasi. Tuo pat metu išgirdom dviejų žmonių, vyro ir moters, balsus, bet dar negalėjom pažinti, ar čia Akiniuotis ir jo motina. Ruošdamiesi blogiausiam, nuskuodėm į virtuvę. Pakeliui sekundei uždegiau žibintuvėlį, o Luo nutrenkė lagaminą ant kitų krepšių.

Atsitiko tai, ko labiausiai bijojom; per patį įsilaužimą ant galvų mums užgriuvo motušė su sūneliu. Už durų kalbėjosi būtent jie.

– Žinau, čia kaltas tas jaučio kraujas, – pasakė sūnus. – Aš atsirūgstu baisia smarve.

– Visa laimė, kad pasiėmiau virškinimą lengvinančių vaistų, – atsakė motina.

Galutinai supanikavę, niekaip negalėjom virtuvėje rasti tinkamos slėptuvės. Buvo taip tamsu, kad nieko nematėm. Atsitrenkiau į ryžių puodo dangtį bekeliantį Luo. Jis buvo visai netekęs proto.

– Puodas per mažas, – sušnypščiau.

Ausyse suskambėjo traukiamos grandinės džeržgesys, o tuo pat metu, kai įsmukom į kambarį ir šmurkštelėjom po lovom, atsidarė durys.

Jie įėjo į valgomąjį ir uždegė žibalinę lempą.

Mudu supainiojom lovas. Užuot palindęs po Akiniuočio lova, mat buvau aukštesnis ir stambesnis nei Luo, nulindau į jo motinos palovį, daug ankštesnį ir, sprendžiant iš bjauraus, su niekuo nesupainiojamo kvapo, dar užgriozdintą naktiniu kibiru. Aplink ausis zyzė musių debesis. Nieko nematydamas, bandžiau išsitiesti per visą trumpos lovos ilgį, bet galva vos nenuverčiau dvokiančio kibiro; išgirdau tylų teškenimą, o šleikšti, visur besiskverbianti smarvė tvokstelėjo dar stipriau. Saugodamasis staiga instinktyviai atsitraukiau.

Kadras iš filmo "Balzakas ir kinė Siuvėjėlė"

– Mama, ar nieko negirdi? – paklausė Akiniuotis.

– Ne.

Mirtina tyla truko beveik amžinybę. Įsivaizdavau, kaip jie, teatrališkai sustingę, pastatė ausis.

– Girdžiu tik tavo pilvo gurgėjimą, – pasakė motina.

– Jis nevirškina to jaučio kraujo. Aš blogai jaučiuosi, nežinau, ar pajėgsiu grįžti į šventę.

– Man tai nepatinka, tu privalai grįžti! – griežtu balsu pareikalavo motina. – Štai, radau vaistus. Išgerk dvi tabletes, ir skrandžio nebeskaudės.

Išgirdau, kaip klusnusis sūnelis eina į virtuvę vandens. Žibalinės lempos šviesa nutolo kartu su juo. Nors ir nemačiau Luo tamsoje, jaučiau, kad jis džiūgauja ten nepasilikęs.

Išgėręs vaistus, Akiniuotis grįžo į valgomąjį. Motina paklausė:

– Supakavai lagaminą su knygomis?

– Taip, šį vakarą.

– Pažiūrėk! Tai kodėl čia mėtosi ta virvė?

O dangau! Kam mes ją atrišom! Mano nugara perbėgo šiurpas. Nekenčiau savęs. Akimis veltui tamsoje ieškojau savo bendrininko žvilgsnio.

Ramus Akiniuočio balsas tikriausiai reiškė siaučiančią jausmų audrą:

– Prieš sutemstant panamėje iškasiau lagaminą. Grįždamas nupurčiau žemes, purvą ir patikrinau, ar knygos nesupelijusios. Pagaliau prieš pat vakarienę su kaimiečiais surišau lagaminą šita stora šiaudine virve.

– Tai kas tada atsitiko? Kas nors įlindo į namus šventės metu?

Nešinas žibaline lempa, Akiniuotis nuskubėjo į miegamąjį. Vis ryškėjančioje žibalinės lempos šviesoje po priešais stovinčia lova pamačiau blizgančias Luo akis. Ačiū Dievui, Akiniuotis sustojo ant slenksčio. Atsisukęs pasakė motinai:

– Neįmanoma. Langas vis dar užkaltas, o durys buvo užrakintos.

– Man atrodo, tu vis tiek pažiūrėk, ar lagamine netrūksta knygų. Tie du tavo draugai mane gąsdina. Net nežinau, kiek kartų tau rašiau: nesibičiuliauk su tais dviem, jie per daug sukti, bet tu neklausei.

Išgirdau, kaip Akiniuotis atidarė lagaminą ir atsakė:

– Susidraugavau su jais, nes maniau, kad kada nors tau ar tėčiui gali kilti problemų dėl dantų, o Luo tėvas galėtų jums praversti.

– Tikrai?

– Taip, mama.

– Koks tu mielas, sūneli. (Motinos balsas iškart sušvelnėjo.) Net tokiuose pavojuose tu pagalvojai apie mūsų dantis.

– Patikrinau, mama: visos knygos vietoje.

– Tuo geriau, be reikalo jaudinomės. Nagi, einam.

– Palauk, paduok man jaučio uodegą, įdėsiu ją į lagaminą.

Po kelių minučių išgirdau, kaip rišdamas lagaminą Akiniuotis sušuko:

– Velnias!

– Juk žinai, kaip man nepatinka keiksmai, sūnau.

– Man paleido vidurius! – graudžiu balsu išlemeno Akiniuotis.

– Greičiau ant kibiro, jis kambary.

Mums tikrai palengvėjo, kai išgirdom, kaip Akiniuotis skuodžia į lauką.

– Kur tu eini? – sušuko motina.

– Į kukurūzus.

– Pasiėmei popieriaus?

– Ne, – nuskambėjo tolstantis sūnelio balsas.

– Ateinu ir atnešiu viską, ko reikia! – riktelėjo motina.

Kaip mums pasisekė, kad būsimąjį poetą buvo apsėdusi tuštinimosi lauke manija! Galiu įsivaizduoti siaubingą ir žeminančią sceną, jeigu jis būtų įsmukęs į kambarį, iš palovio išsitraukęs naktinį kibirą, atsisėdęs ant jo ir mūsų panosėje griausmingai kaip krioklys išdrėbęs jaučio kraują.

Vos tik motina tekina išbėgo, tamsoje išgirdau Luo šnabždesį:

– Greičiau! Dingstam!

Maudamas per valgomąjį, jis pačiupo lagaminą. Visą valandą pašėlusiai skuodėm takeliu, ir kai galiausiai nusprendėm atsipūsti, Luo jį atidarė. Juoda, su kuokšteliu plaukų gale, juodu krauju aptaškyta jaučio uodega tįsojo ant knygų krūvos.

Ji buvo nepaprastai ilga; be abejo, to paties jaučio, kuris sudaužė Akiniuočio akinius.

Vertė Agnė Ranonytė