Teatro paviliota

"Rūta! Prie rytinės kavos virtuvėje ilgu vyro chalatu ant naktinių marškinių, pasišiaušusi ir raukšlėta aš atplėšiau tavo laišką..." Šitaip prasideda 1972 m. spalio 29 d. Monikos Mironaitės laiškas aktorei Rūtai Staliliūnaitei, prašiusiai savajame garsiosios aktorės palaiminti ją Noros vaidmeniui. "Bučiuoju Tave stipriai. Atsimink vienok: Nora – Tai pirmiausia fizinės jėgos. Sunkesnio vaidmens nebūna..."

Jeigu Monika Mironaitė būtų suvaidinusi vien Henriko Ibseno Norą, jau ir ja būtų įėjusi į lietuvių teatro istoriją – toks nepaprastas, ypatingas, netikėtas buvo šis 1942 m. aktorės kurtas vaidmuo sukrečiančiame Romualdo Juknevičiaus spektaklyje Vilniaus dramos teatro scenoje. Nepaprastas ir 1959-aisiais, kai ji vaidino jau Rusų dramos teatro scenoje, režisuojant Leonidui Lurjė. Atrodo, kad visa ne tik kūrybinė, bet ir gyvenimiškoji aktorės biografija paženklinta būtent Nora – jos išvaizda, charakteriu, santykiais su vyrais, šeima. Didžiulėmis pastangomis išsaugoti meilę artimam žmogui ir aukotis kaupiant dvasinę stiprybę, bandant ją išsaugoti, iki gyvenimo pabaigos stengiantis išlikti... aktore. Garsioji Monika Mironaitė mirė 2000-aisiais, suvaidinusi 117 vaidmenų dviejose pagrindinėse Vilniaus scenose ir šalia dviejų svarbiausių savo gyvenimo vyrų – režisieriaus Algirdo Jakševičiaus ir rašytojo Juozo Baltušio. Pirmoji santuoka nutrūko po vienuolikos mėnesių, mirus A. Jakševičiui 1941 m., antroji, su išsiskyrimais ir susitaikymais trukusi daugiau kaip 40 metų, formavo aktorę ne mažiau nei jos vaidmenys, gal net ryškiau. Kas yra kūrybos varomoji jėga? "Kančia. Gerai, kai aktorius patiria gilių sukrėtimų gyvenime. (...) Tikrasis menas kuriamas iš "gyvo kraujo", – yra sakiusi aktorė, dėl savo būdo, silpnybių, nėrimo gyveniman visa galva išgyvenusi ne tik artimųjų, bet ir kolegų meilę ir atstūmimą.

Neseniai pasirodžiusioje knygoje "Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą" (išleido "Margi raštai", o sudarė aktorės duktė Dagnė Jakševičiūtė), paslaptys ne apnuoginamos, o tik praskleidžiamos. "Ne viską galima parodyti šiandienei naujai susiformavusiai visuomenei, nes būtų įskaudinti tie žmonės, kurie buvo įsukti į Monikos Mironaitės pasaulį. Galima tik iš dalies atverti jos vidinį pasaulį," – rašo sudarytoja, užsimindama, kad ši knyga galėtų reabilituoti aktorę, kurios meilės romanai nedavė ramybės kolegoms ir artimiesiems. Ją mylėjusių vyrų buvo begalės, tačiau pilnatvės stoką aktorė realizuodavo scenoje; nors visada sakydavo aktore tapusi atsitiktinai: "Niekada nebuvau panaši į jokią aktorę ir niekada nesvajojau ja būti..." Todėl ir pirmoji knyga (turėtų pasirodyti ir antroji, kurioje, anot sudarytojos, bus paliesti aktorės santykiai su visuomene, audros, blaškiusios ją per pasaulį, iš kurių jai pavyko ištrūkti ir priplaukti uostą, kuriame ji tikėjosi atrasti ramybę ir gerovę) yra greičiau aktorės biografijos ir autobiografijos štrichai (ištraukos iš dienoraščių, laiškų), jos rašytinis palikimas (prozos ir eilėraščių bandymai), ją gerbusių ir palaikiusių atsiminimai, interviu, kūrybos vertinimai. Ir pačioje knygos pabaigoje, tarsi prašuoliavus visa, kas buvo nugyventa ir sukurta, – jos neįgali senatvė, paskutinės gyvenimo akimirkos, kurios turbūt labiausiai įstrigo ją pažinojusiems ir mylėjusiems artimiems žmonėms. Tarsi skaudi likimo grimasa – kas būtų, jei Nora būtų gyvenusi ilgiau, nei aprašyta pjesėje.

Taigi – pirmoji knyga apie Mironaitę: jos pasaulis, beveik nuo pat vaikystės pažymėtas kažkokiu lemties ženklu ir jau jaunystėje patirtais praradimais bei atradimais; visas pasaulis – su muzika, universitetinėmis studijomis, poezija ir meile. Nėra čia faktinio nuoseklumo – pakilimai antspauduojami karčiu potyriu, kuris dienoraščiuose tiesiog stenografuojamas, o laiškuose bandomas įvertinti ramiai ir racionaliai ("Pirmosios skyrybos su Juozu Baltušiu", "Galutinės skyrybos ir pakartotinės vedybos"). Taip buvo vėliau. Bet buvo ir prieš – irgi laiškai, tik dabar atviresni, aistringesni, bandant išpirkti jaunos padarytas klaidas ("Algirdas Jakševičius – vienintelė Monikos Mironaitės meilė"); atsiminimai apie Jakševičių. Knygoje toliau – "Monika apie save ir amžininkus": tikslūs aktorės apibūdinimai, teatro ir gyvenimo teatre vertinimai, kuriems niekad nestokojo aštrumo, ir liūdesys dėl to, kas nebuvo padaryta, nebuvo suvaidinta. Negalėjusi pakęsti aktorių memuarų, ji tik atsakinėdama į klausimus turi progos pasakyti tai, ką iš tikrųjų galvoja, būti nenuolanki, kaprizinga, šaipūnė, kandi. Ir – jautri, kai kalbama apie mylimiausius. Sceninis, kūrybinis aktorės portretas papildomas straipsniais, rašytais jos 60-mečio ir 70-mečio progomis 1973-aisiais ir 1983-aisiais.

A. Ostrovskio "Bekraitė". Larisa – Monika Mironaitė, Vasia – Balys Bratkauskas

"Aš per ilgai gyvenu, – šitai Monika Mironaitė ėmusi vis dažniau kartoti apie 1983-uosius. – Man reikėjo numirti 46 metų kaip Komisarževskajai!" Ne todėl, kad aktorė būtų jautusi padariusi viską, ką galėjo, bet tikriausiai dėl jos ne tik sceninių, bet ir žmogiškų, moteriškų ambicijų – nuovargis ir sėlinanti bauginanti senatvė, kuri per dešimtmetį ėmė jaustis jos darbuose, buvo pastebėta, ne visad toleruota. Lemtinga tapo šešiasdešimtmečio riba. "M. Mironaitės Ranevskajai jau viskas praeity – ir meilės džiaugsmai, ir netekimų skausmas, ir prisirišimai, ir atsiminimai, ir... viltys" (sudarytoja cituoja Egmonto Jansono recenziją, pasirodžiusią 1978 m. "Sovetskaja Litva"). O juk šis vaidmuo, kaip ir daugelis kitų, buvo aktorės išsvajotasis... Apie tai savo recenzijoje vienam iš paskutinių aktorės vaidmenų spektaklyje "Viskas baigta" rašo ir Saulius Macaitis: "Dar baisesnis spektaklio finalas, kada Žmona-M. Mironaitė netikėtai sau pačiai randa savyje kažkokių žmoniškumo rudimentų. Visomis jėgomis slopinamas nevilties šauksmas, regis, kelia jai ir pyktį, ir gėdą, nes žmoniškumas šioje aplinkoje tolygus neleistinai silpnybei, kažkam smerktinam ir gėdingam, kone beprotybei" ("Tiesa", 1982). "Todėl, kai šiame spektaklyje girdi M. Mironaitės – Žmonos paskutinį šauksmą: "Aš nelaiminga!! Aš nelaiminga!!!, supranti, ką reiškia jos kadaise pasakyta frazė: "Kokia laimė vaidinti, kokia kančia – būti aktoriumi", – užrašo D. Jakševičiūtė.

Kolegų, artimųjų pasisakymus aktorės 80-mečio proga sudarytoja pavadina "Draugų ir priešų prisiminimais" – gal žinodama, kiek už kiekvieno jų slepiasi tiesos ir netiesos, nuoširdumo ir abejingumo. Čia atsiduria ir bene gražiausi, jau 2002 m. vasariu-kovu datuoti Rūtos Staliliūnaitės prisiminimai apie Moniką kaip apie vyresniąją, jos idealizuotą kolegę, tapusia artimiausia sielos drauge ir stiprybės suteikusia patarėja. Ir Laimono Noreikos jau į savo dienoraščius užrašytos paskutinės aktorės dienos – skausmingos ir intymios, nes išgyventos kaip dar vieno artimiausių žmonių.

Skaitydamas knygą jauti keistą, bet gerą dvilypumą: nors, regis, viskas buvo ne taip seniai, ir dauguma ją pažinojusiųjų galėtų komentuoti, pildyti ar neigti asmenines aktorės savybes, tai, kas aktorės pasakyta, užrašyta, kaip gyventa ir mylėta, atrodo lyg atėję iš toli, iš visai kitur – biografijos, vaidmenų, kasdienių scenų nuotrupos dėliojasi į ne tiek pačios Monikos Mironaitės, kiek Moters paveikslą. Kuri, nežinia, ar dėl to kalta prigimtis, ar kas kitas, kaip nė viena kita "taip toli nenueina realizuodama savo slaptas mintis. Nė viena neturi tiek pikto ryžtingumo, pražūtingo be atodairos ryžtingumo, kokį aš turėjau, darydama visas nuodėmes – nuodėmes sau pačiai. (...) Nesakau, kad esu tikra tapti žmogum. Bet kad stiprios valios žmogui tai įmanoma – esu įsitikinus."

Belieka laukti biografijos.

_________________

Monika Mironaitė. Apie gyvenimą, meilę, kūrybą... (sudarytoja Dagnė Jakševičiūtė). Vilnius, "Margi raštai", 2002, 227 p.