Stilingas Eminemas prieš sutrikusią mafiją

"8 mylia"

Blogiausia, kas gali nutikti kino žiūrovui (ir apžvalgų rašytojui) – iš anksto susikurti įkvepiančią filmo iliuziją, kuri kine subliūkšta kaip tas oro balionas iš "Manijos" šokoladukų reklamos. Ne ką geresnė ir naivios nekaltybės būsena, kai į filmą įkrenti kaip į balą – nežinodamas, kas jį pastatė, kodėl ir kam (net paliekant nuošalėje "kaip" ir "apie ką"). Nors kai kurie filmai būtent to ir siekia – t.y. siūlo smagią pramogą pačiai įvairiausiai auditorijai. Tam nereikia specialaus nusiteikimo ir įtempto proto darbo – taigi studentams nėra jokio pavojaus perkrauti sesijos metu įkaitusią smegeninę.

Vienas iš tokių laisvalaikio filmų – Haroldo Ramis`o "Sutrikusi mafija" ("Analyze That", JAV, 2002). Tai 1999 m. pastatytos komedijos "Analyze This" ("Sutrikęs gangsteris") tęsinys, pastatytas to paties režisieriaus. Ankstesnio filmo sėkmė paskatino dar kartą panaudoti išbandytą receptą. Taigi matome galingą mafijozą Polą Viti (Robertas De Niro) kiek pavažiavusiu stogu ir tvarkingą šeimos tėvą, daktarą Beną Sobolį (Billy Crystal). Neva dėl psichikos sutrikimų mafijozas išleidžiamas iš kalėjimo ir patikimas gydytojui. Šis neriasi iš kailio visokiais psichoanalitiniais triukais bandydamas pažadinti "dorąją" Polo Viti prigimtį. Čia iki soties pasityčiojama iš psichoanalitikų visagalybės ir lemtingos Tėvo figūros. Prasmingai perauklėjant reiškiasi "Draugų" seriale išgarsėjusi Lisa Kudrow, atkakliai stengdamasi išvengti savo dalyvavimo. Vis dėlto "naminės" scenos ne tokios pavykusios, kaip seriale vaidinančios ir tikros mafijos susidūrimai. Pakviestas dirbti konsultantu tokiame seriale De Niro herojus į filmavimo aikštelę atsiveda visą "chebrytę" – kad suteiktų istorijai autentiškumo. Dar geriau "tikra" ir medijuota realybė susiplaka banko apiplėšimo epizode – į mafijos ir policijos kovą įsiterpia čia pat banko apiplėšimą filmuojantys serialo kūrėjai. Paniškos makalynės ir kovos įkarštyje De Niro su Crystalu dar spėja paverkti vienas kitam ant peties, nes "sielvartas – tai procesas"... Žiūrėti visai linksma, tačiau net ir šmaikščiausi juokai kartojami praranda žavesį.

Kad ir kaip būtų keista, žavesio neprarado Eminemas, suvaidinęs save beveik autobiografiniame filme "8 mylia" ("8 Mile", rež. Curtis Hanson, JAV, 2002). Niekada nebuvau didelis baltojo reperio gerbėjas, nors jo strykčiojimai pasirišus baltą barzdą a la Osama Bin Ladenas rėkiant "it feels so empty without me" ("be manęs atrodo tuščia") atrodė sveikai ironiški žiniasklaidos isterijos fone. Vis dėlto tragiškas Britney Spears pasirodymas "Kryžkelėje" vertė nerimauti, ar tik panašus likimas neištiks kitos muzikos žvaigždės. Tačiau Eminemas nenusivaidino. Gal net pabrėžtinai stengėsi "nevaidinti" niūriai susigūžęs, nuolat dangstydamasis kepuraitėmis ir gobtuvais. Britney galima pavadinti tikra sublimacijos auka – taip stengėsi viską pagražinti, kad nusaldino iki koktumo. Eminemas, kaip ir repuodamas, pasirinko grubią (bet ne buką!) vaidmens stilistiką, kuri tiksliai atitiko atšiaurią filmo plastiką. Skurdas. Purvas. Nuolat gendantis "laužas ant ratų". Darbas fabrike. Nykus vagonėlis, kuriame grūdasi motina (Kim Basinger), jos sugyventinis ir mažylė sesutė. Gūdūs Detroito priemiesčiai ir požeminiuose repo mūšiuose siautėjanti juodaodžių minia.

Tačiau filmas netapo vienos žvaigždės benefisu ar amerikiečių mėgstama pasaka "per kančias į žvaigždes". Man "8 mylia" paradoksaliai priminė "Migruojančius paukščius" – menkai pažįstama vargingoji juodaodžių subkultūra tarsi atsiveria iš vidaus, būnant šalia, trankantis senu kledaru naktinėmis Detroito gatvėmis. Puikiai nufilmuotus priemiesčių vaizdus papildo gyvai perteikti skurdžiausio sluoksnio juodaodžių papročiai ir leksika. Būtent juodaodžių – čia matomas "atvirkščias" rasizmo variantas, kai juodaodžių kvartale gyvenantis, su jais bendraujantis ir kovojantis baltaodis bando įsitvirtinti jį atstumiančios svetimos kultūros lauke. Nors savo–svetimo supratimas filme tampa dar reliatyvesnis, nes vietiniams baltiesiems vyrukams repas taip pat yra neatsiejama gyvenimo dalis.

Įdomu, kad Eminemo personažas iš pradžių atrodo nedrąsus ir mažakalbis, kone nebylys. Jis nebando vaidinti nei herojaus, nei antiherojaus, nors visą filmą juntamas (tarsi niekuo nepagrįstas) draugų tikėjimas išskirtiniais Maršalo sugebėjimas. Tiesa, Eminemo Maršalu niekas nevadina – dažniau Triušiu ar Triušeliu (Rabbit, Bunny Rabbit). Savo pravardę jis kuo puikiausiai pateisina filmo pradžioje, kai prasidėjus repo varžyboms neišgali nė žodžio ištarti – tarsi išgąsdintas "bujojančių" juodaodžių. Jis daug panašesnis į priemiesčio nevykėlį – taip jį apšaukia ne tik girtaujanti motina, bet ir kone visi draugai ir priešai. Filmo pabaigoje viskas apsiverčia, ir pagaliau išdrįsęs stoti į mūšį reperis "sumuša" visus varžovus. Tai bene įspūdingiausia filmo vieta. Filmo kūrėjams užteko proto staiga neapversti visko 180 laipsnių kampu ir neparodyti Eminemo šlovės didybėje. Priešingai – paskutiniuose kadruose matome repo varžybų nugalėtoją traukiantį atgal į darbą. Tarsi nė neketintų tęsti visų pripažinimą pelniusios veiklos.

Ne mažiau svarbus "8 mylios" garso takelis, kurio užvedantis kapotas ritmas kaitina atmosferą ir kala į smegenis. Filmą nuoširdžiai rekomenduoju ne tik Eminemo fanams, bet ir visiems, besidomintiems paraštinėmis bendruomenėmis.

Pabaigai pridursiu linksmą epizodą, kuris šiame rimtame ir kone realistiniame filme man sukėlė tikrą juoko priepuolį. Kai nelaiminga Triušio šeimynėlė pateko į visišką skurdo aklavietę neišgalėdama susimokėti mokesčių net už palaikį vagonėlį, Eminemo motina nuėjo į "Bingo" loteriją ir, aišku, laimėjo krūvą pinigų! Stulbinanti "amerikietiškos svajonės" viruso galia, prasiveržusi net tokios rupios faktūros pasakojime. Gal tikėjimas stebuklais ir yra amerikiečių kultūros "akla dėmė", nematomas taškas, nepasiduodantis autorefleksijai?

Simonas Ližė