Kinas

Nesipriešinsiu

rodo TV

iliustracija
"Seselė Betė"

Ingmaro Bergmano retrospektyva LTV tęsiasi. Antradienį (11 d. 21.30) bus parodytas iškart po "Troškulio" 1949 m. sukurtas Bergmano filmas "Džiaugsmui" ("Till glädje"). Prisiminimuose režisierius prisipažįsta, kad tai autobiografiškas filmas, mat jo sumanymas gimė apmąstant yrančią antrąją santuoką. Tik teatro žmonės filme tapo muzikais, o pavadinimas sekė Beethovenu, nes pažodžiui filmą reikėtų versti "Į džiaugsmą". Bergmanas pripažįsta, kad filmas yra nelygus, kad jam patinka tik herojų naktinių rietenų scena ir kad tai labai netikroviška melodrama: "Iš esmės neturiu nieko prieš melodramą ir vadinamąją muilo operą. Sumanus naudojimasis melodramos konvencija suteikia neribotų emocinių galimybių. Sugebu (kaip kad filme "Fani ir Aleksandras") išnaudoti šį žanrą ir jaustis visiškai laisvai. Turiu tik žinoti, kur yra juokingumo arba to, kas visiškai nepriimtina, riba. Filmuodamas "Džiaugsmui" tos ribos nežinojau."

Mėgstu skaityti Bergmano prisiminimus. Jie labai atviri, tačiau neturi nieko bendra su popsiniu mūsų laikų atvirumu, kuriame dominuoja fiziologija arba turtingų damų "apmąstymai" apie gyvenimą. Paradoksas, bet skausmingas bandymas suvokti save Bergmano kūrybai suteikia visuotinumo dimensiją. Jo filmai – ir mano asmeninės patirties dalis, jų suteiktas katarsis toks pat svarbus, kaip ir lemtingieji mano gyvenimo įvykiai.

Kalbėdamas apie ankstyvuosius savo filmus, Bergmanas sako: "Šio periodo mano filmai pasižymi viena bendra silpnybe. Man visiškai nepavyksta parodyti jaunystės laimės. Matyt, problema buvo ta, kad aš pats niekad nebuvau jaunas, tik nesubrendęs. Niekad nedraugavau su jaunais žmonėmis. Bėgau nuo jų, o jie bėgo nuo manęs. Kartu buvau labai pavojingai susižavėjęs Hjalmaru Bergmanu (egzistuoja vertimų į lietuvių kalbą! – J.Ū.) ir jo džiugiais jaunystės aprašymais. Tai matyti "Vasaros sapne", tai ir svarbiausias "Žemuogių pievelės" trūkumas. Jaunystės pasaulis man buvo svetimas. Stovėjau lauke ir žiūrėjau į jį pro langą. Kai vėliau filmuose reikėjo jaunimo kalbos, bėgdavau į literatūrinius šablonus ir koketiškus pliurpalus".

Vargšas Bergmanas, įsivaizduoju, koks jam svetimas popkultūros primestas šių dienų pasaulis, kurio pagrindinė ir vienintelė vertybė – jaunystė. Jame nėra vietos suvytusiems kūnams ar brandžioms mintims. Jaunystė šiame popso rojuje nesibaigia niekad. Ir tai iš tikrųjų baisu.

LNK "Snobo kinas" įtartinai susižavėjo popsu. Šią savaitę snobams bus parodyti du filmai – "Hadsono vanagas" (10 d. 20.25) ir "Priešo žemėje" (13 d. 22.25), o vienintelė jų vertybė, įtariu, yra Bruce`as Willisas. Man taip pat patinka šis aktorius, bet nesu toks snobas, kad pašvęsčiau vakarą "Hadsono vanagui".

Aišku, kičinis pasaulis įtraukia. Jame patogu ir saugu. Abejojantiems, ar taip yra iš tikrųjų, nuoširdžiai rekomenduoju Neilo La Bute filmą "Seselė Betė" (LTV, 8 d. 21 val.). Tai gana žiaurus ir labai juokingas pasakojimas apie vargšę provincialę, kuri ištikta streso – jos akivaizdoje nužudo šlykštų, bet mylimą vyrą, "persikelia" gyventi į serialą. Jai nebeegzistuoja ribos tarp TV ekrano ir realybės. Labai žavus filmas, tiesa, kiek ilgokas (110 min.), bet užtat galima mėgautis puikiais dialogais ir Renee Zellweger. Beje, kai pamačiau filmą ir grįžęs namo įsijungiau televizorių, ilgai negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad lietuviškos televizijos žvaigždės – išvien seselės Betės, patikėjusios, kad televizijos tikrovė yra vienintelė tikra ir neabejotina.

Tačiau net ir kiečiausi popsininkai bent jaunystėje turėjo iliuzijų kurti tikrą meną. Pavyzdžiui, Stevenas Spielbergas. Tango TV 8 d. 21.45 rodo vieną ankstyvųjų šio režisieriaus filmų "Dvikova" (1971). Tai beveik metafizinis, beveik kafkiškas filmas apie mus persekiojančią nežinomybę ir siaubą. Filmas prasideda gana įprastai – daug asociacijų keliantis Amerikos greitkelis, du automobiliai, jų dvikova... Tačiau po truputį filmas darosi vis keistesnis, o svarbiausia, kad režisierius ir nesisitengia mums visko paaiškinti iki galo. Įdomu, koks dabar būtų Spielbergo kinas, jei jis būtų nuosekliai plėtojęs "Dvikovos" stilių ir temas. Tačiau ir kine tariamoji nuosaka netaikoma. Kita vertus, kas kitas būtų taip sužmoginęs baisiuosius ateivius iš kosmoso ar dirbtinius berniukus, kuriems reikia meilės?

Apie keistą meilę LTV (9 d. 20.50) rodomas Patrice`o Leconte’o filmas "Sen Pjero salos našlė". Jis visas nuaustas iš dviprasmybių (net pavadinimas dviprasmiškas, nes prancūziškai "našlė" gali būti ir "giljotina"), čia niekas nepasakoma iki galo, žodžiu, galvoti turi pats žiūrovas. Iš pradžių Leconte`as mėgaujasi rafinuotais prislopintų melsvų ir pilkšvų spalvų tonais, tarsi sugestijuojančiais mirtį, nevaisingumą, bukumą, iš tikrųjų klestinčius nuošalioje Šiaurės jūros saloje. Į ją atvyksta tarnauti karininkas ir jo žmona – Danielio Auteuil`io ir Juliette Binoche duetas ir sukuria nenusakomą filme tvyrančią įtampą. Trečiasis šio keisto trikampio dėmuo – laukinis jūreivis, nuteistas mirties bausme. Jis įneša ir chaoso, ir gyvybės į šaltą filmo pasaulį. Tiesa, garsusis Emiras Kusturica, šiame filme tapęs aktoriumi, man regis, šiek tiek per akivaizdus rafinuotam Leconte`o žaidimui.

Tiek šį kartą, nes šalia rašomojo stalo jau įsitaisė gripas. Nutariau, kad jam nesipriešinsiu. Sėdėsiu prie lango, žiūrėsiu į minkštą sniegą ir galvosiu, kad viskas greitai praeis.

Jūsų – Jonas Ūbis