Ramybė Jums

O. Posaškovos nuotr.

Eidama apžiūrėti "Vartų" galerijoje eksponuojamos sakralinio meno parodos "Pax Vobiscum" (ramybė Jums) mintyse krizenau. Ne kaip nors pašaipiai – greičiau nustebusi ir nepasitikėdama. Mąsčiau, kas gali sieti, ne paslaptis, kiek komercinę Vilniaus galeriją ir neįkainojamą sakralų meną. Nebent visiems vieną dieną neišvengiamai priartėsiantis dangus? Bet 12-ąjį gimtadienį švenčiantiems "Vartams" apie tai kalbėti lyg ir ankstoka. Daugiau priežasčių pretenduoti į šventumą ši galerija, rodos, neturi.

Šiaip ar taip, pavadinimas savo intrigą sumezga. Deja, įdomumas tuo ir baigiasi, nes "Pax Vobiscum" ne tik nesukrutina jokios transcendentinės stygos, bet apskritai įsirašo į beribę vidutiniškų ir nuobodžių parodų gretą. Dalyvauja joje paprasti menininkai, iki šiol kaip nors ypatingai nepagarsėję nei sakraliomis, nei nesakraliomis pasijomis. Rodomi niekuo neišsiskiriantys ir kasdieniški darbai. Juos žiūrinėdama net suabejojau, ar gerai žinau, kas yra sakrali dailė. O žinau, pasirodo, blogai. Paaiškėjo, kad nuolat mąsčiau paveikta, matyt, verstinio "Universalaus meno žodyno", dailę skirstančio į sakralią, t.y. susijusią su religiniu kultu, bei pasaulietinę – skirtą puošti pasaulietinius interjerus ir eksterjerus bei tenkinti kitas civilines reikmes. Tuo tarpu lietuviškasis "Dailės žodynas" jau senokai yra pateikęs savąją įvykių versiją. Esą egzistuoja bažnytinė dailė – toji, kuri šventovėje. Esanti ir sakralinė dailė – nebūtinai liturginė, bet išreiškianti tikėjimą aukštesniosiomis galiomis. Kitaip tariant, nelabai pataikanti į stiliaus ir formos reikalavimus, bet vis tiek truputį šventa. Neinstitucionalizuota, gal net necivilizuota. Skirstymas, matyt, paveiktas vietinių ypatybių: juk mes visgi paskutinieji Europos pagonys, žinantys, kas dera, bet turintys ir savų poreikių. Garbinti Rūpintojėlį. Kokius nors herojus. Norintys būti šiek tiek arčiau dievybės, nei leista, tad nebyliu susitarimu suteikiantys dalykams daugiau šventumo, nei šie jo turi (Marijos žemė). Nes pagal juokingą lietuviškąjį sakralinės dailės apibrėžimą sakraliniu menu gali būti pripažinti beveik visi kūriniai. Ką, beje, puikiai įrodo ir "Vartų" paroda.

Ekspoziciją pradeda nemažų mastelių Dalios Kasčiūnaitės bei Arūno Rutkaus ištapytos drobės. Abstrakcijos. Klasikinių – juodos, raudonos, baltos – spalvų (D. Kasčiūnaitė kai kur dar ir paauksuoja). Minimalistinės. Vieniša reikšminga dėmė drobės viduryje, aplinkui tik fonas. Formos išdėliotos ritmiškai ir ramiai. Nematyti nei temperamento, nei eksperimento – apskritai nieko, dėl ko paprastai įdomu žiūrėti į meno kūrinį. Atlikta viskas, beje, nepriekaištingai. Toks ir atoveiksmis – vienintelė galima žiūrinčiojo reakcija yra stovėjimas iš visų jėgų tyliai nepriekaištaujant. Lyg tų pastangų dar būtų negana, salės viduryje laukia Sauliaus Vaitiekūno sukurtas strypas, pavadintas "Deus et amor". Aišku, kad kalbama apie Dievą ir meilę, tačiau lieka neaišku, kas norima pasakyti. Strypas nebyliai styro it tolimas kuokos ar ieties provaizdis, tad gal po Lietuvą jau vaikšto ne tik Budos, bet ir Dievo meilės kareivis? O šiaip, tiesą sakant, kad ir kokie kultūriškai bei natūriškai gilūs ir archetipiški būtų šios skulptūros elementai – akmuo, aplipęs midijų kriauklėmis, virvė ir medis, – be aistros kibirkštėlės nei apie Dievą, nei apie meilę jie nepasakys daugiau negu koks nors naujas prikaistuvis.

Panašiai žiūrisi ir toliau. Nors vietomis ryškesnė, ekspozicija palieka nykiaspalvių (gal tai simbolizuoja dvasingumą?) vaizdų virtinės įspūdį. Nuobodūs ne tik kūriniai: sukomplektavę autorių paketėlį "Vartai" nė nemano, jog kartais būtų gražu jį atnaujinti. Puiku, kad Dovilė Norkutė, Vilmantas Marcinkevičius, Neringa Žukauskaitė, Saulius Vaitiekūnas ir kiti simbolizuoja su niekuo nesupainiojamą galerijos veidą, bet šis be paliovos sensta, ir darosi tikrai nebeįdomu.

Galerijos salėse šįsyk galima išvysti jautrius ir neišraiškingus N. Žukauskaitės grafikos darbelius bei Eimunto Ludavičiaus padailintas vonios plyteles; morališkai suakademiškėjusią V. Marcinkevičiaus tapybą; tragiškų pavadinimų ("Diena po dienos" ir "Nuo aušros iki sutemų") Audriaus Gražio paveikslus ir gražiai nutapytas D. Norkutės drobes; galų gale – jau ne kartą matytą Egmonto Bžesko "Ugnį baltoje tamsoje", Vytauto Pakalnio siurrealistišką ekspresionizmą, Vitalio (Vitalijaus Čepkausko) sukurtą barškaliuką a la Madona bei Laisvydės Šalčiūtės nupaišytus meilės labirintus.

Teisybę kalbant, visi darbai yra daugiau ar mažiau normalūs. Kitame kontekste jie atrodytų visai sėkmingai. Blogas ir pretenzingas yra pats parodos sumanymas, privertęs vienon krūvon surinkti ir prėskai išeksponuoti melancholiškiausio temperamento darbus. Gyviau atrodo tie, kurių autoriai interpretuoja "12-os" temą, o ne staiga tampa sakralaus meno (be to, neaišku pagal kurią – lietuviškojo Dailės ar verstinio Universalaus meno žodyno – koncepciją) kūrėjais. Pavyzdžiui, gana linksmos yra dvylika L. Šalčiūtės labirinto variacijų. Arba E. Ludavičiaus "pučianti tauta" – lyg ir pažįstamų žmonių veidai, nupiešti ant vonios plytelių. Kiekvienas žmogus pučia po trimitą, ir tai bent jau (tegul kukliai) šventiška.

Tiesa, vaikštinėdama po parodą ne kartą pagalvojau, kad burnoju gal visai be reikalo. "Vartai" yra neblogai lankoma galerija, turinti specifinį žiūrovą ir gerbėją. Akivaizdu, kad mano ir galerijos aplinkos žmonių gyvenimai yra prasilenkę negrįžtamai, todėl užuot kritikavus reiktų tiesiog susimąstyti – gal pozityvios religinės nuostatos demonstravimas šiandien yra gero tono ženklas? Kaip ir Uzi Maslaton eilių Senojo Testamento tema skaitymas (jų iliustracijas rodo N. Žukauskaitė ir V. Marcinkevičius)? O "Vartai" tiesiog dirba savąjį apsukraus tarpininko darbą. Baigiant optimistine gaida, norėtųsi galerijai palinkėti ištaisyti visas klaidas pavadinimuose (senajojo vietoj senojo nėra taip šmaikštu, kaip gali pasirodyti iš pradžių), o, svarbiausia, būsimos 13-ojo gimtadienio parodos nepavadinti "Ilsėkitės ramybėje".