Bergmanas perlų padaže

"Vienintelė"

Kaip geriausiai sugadinti klasikinio filmo rodymą per TV ir nuotaiką tokio filmo žiūrovams? Reikia nupirkti retą filmą režisieriaus, kurio pavardę bus girdėję net televizijos vadovai (tikiuosi), ir pradėti jį rodyti. Po to kas penkias ar dešimt minučių filmą nutraukinėti, įterpiant laidų anonsus ar net atskiras laidas, pvz., "Perlo" loteriją ar "Vakaro žinias". Anonsai taip pat turi būti parinkti tokių laidų ir tokių filmų, kurių gero filmo žiūrovai paprastai nežiūri, pvz., žaidimas beveik idiotams "Veto" ar laida apie lietuviškojo demimondo gyvenimo būdo ypatybes. Labai veiksmingas ir "Labo ryto" anonsas, kai saldus vaikinas rodo grimasas, tarsi kviestų į tam tikros orientacijos žmonėms skirtą erotinių paslaugų saloną. Likus penkioms minutėms iki "Vakaro žinių", reikia pradėti leisti "bėgančią" eilutę, kad tuoj prasidės žinios. Taip žiūrovas tikrai neturės laiko nuobodžiauti žiūrėdamas rimtą filmą, juolab kad anonsuojamos bus tik komedijos. Dėl tokių pastangų 101 minutę trunkantį filmą bus galima rodyti ir iš kantrių žiūrovų tyčiotis net dvi valandas. Antradienio "Pjudymo" seansas tai įrodė kuo geriausiai. Įsivaizduoju, kad netrukus televizijos "galvos" krimsis dėl žemų reitingų ir sakys, kad mūsų publika tokių filmų nežiūri.

Aišku, tokiu požiūriu į tai, ką pati vadina "elito kinu", LTV įrodė ir dar kai ką. Ši televizija išdidžiai pabrėžia, esą ji yra visuomeninis transliuotojas, ir, regis, yra pasirašiusi ne vieną konvenciją. Tose konvencijose būna įrašytos tam tikros reklamos transliavimo filmo metu taisyklės. Kiek pamenu, ten labai konkrečiai reglamentuojama, kada ir kiek reklamos galima rodyti transliuojant filmą. Antradienio vakare LTV man "perspjovė" net marginalinę Vilniaus TV: ji sekmadienį taip ir nebaigė rodyti detektyvinio filmo "Filatelisto mirtis" ir iškilus techninėms kliūtims iki pat numanomos filmo pabaigos rodė superpatriotinius rusų grupės "Liubė" ir panašaus lygio videoklipus.

Lietuvoje egzistuoja net kelios komisijos, kurios reglamentuoja televizijų veiklą. Panorėjusios jos galėtų reaguoti į panašius pasityčiojimus. Kažkodėl nereaguoja.

Tačiau Ingmaro Bergmano retrospektyva tęsiasi. Antradienį (vasario 4 d. 21.30) bus rodomas 1949 m. jau paties Bergmano režisuotas filmas "Troškulys". Jo pagrindas - skandalingos rašytojos Birgit Tengroth (ji ir pati pasirodo filme - vaidina Violą) apsakymai. "Troškulys" - pirmasis režisieriaus filmas, kurio herojai - nebe jaunuoliai. Tai vidutinio amžiaus neurotiška pora - Bertilis ir Rut. Jie keliauja traukiniu per visą pokario Europą. Jau vien todėl jų kelionė yra simboliška. Pro traukinio langą žiūrėdami į sugriautą kraštovaizdį sutuoktiniai apmąsto savo bendrą gyvenimą, nepavykusią santuoką. Todėl kelionė įgyja naktinio košmaro bruožų. Santuoka filmo herojams yra kalėjimas. Ankštas kupė taip pat tampa metafora.

Kai kurie kritikai "Troškulį" vadino bergmaniškąja Sartre`o "No Exit" versija. Režisierius tarsi sako, kad jo herojams nėra išeities - tik autodestrukcija arba nevilties kupinas bendravimas su kitu žmogumi.

"Troškulys" - filmas, kuriame veidai kartais daug išraiškingesni už dialogus. Klaustrofobiška aplinka ir aukšta temperatūra pabrėžia tarp herojų tvyrančią įtampą. Tik prisiminimuose apie laimingas akimirkas matome Rut vasarą Švedijoje. Trumpos vasaros motyvas labai išplėtotas ir švedų literatūroje, ir kine. Trumpa švediška vasara tapo laisvės, idilijos ir trumpų laimės akimirkų metafora. Kituose Bergmano ciklo filmuose šis motyvas bus išplėtotas dar labiau.

Skandinaviškas šios savaitės LNK filmas - Bille`s Augusto "Panelės Smilos sniego jausmas" (6 d. 22.35). Būtent Bille Augustui Bergmanas patikėjo perkelti į ekraną pasakojimą apie savo tėvų jaunystę "Geri ketinimai". "Panelės Smilos sniego jausmas", deja, ne pats geriausias Augusto filmas. Ir Lietuvoje populiaraus bestselerio ekranizacijai pristigo magiškumo ir ironijos, kuriais kadaise papirko knyga. Kita vertus, neskaičiusiems knygoms gal to visai ir nepristigs, o agituoti už ekologiją pas mus reikia visais būdais, nes antraip vartotojiška "Coca-Cola" ideologija įsigalės visur, ir tada jau nieko nebestebins šalies premjeras iškilmingame eilinio multiplekso atidaryme.

Apie norą pabėgti iš rutina tapusios kasdienybės pasakoja Michaelo Cimino 1996 m. filmas "Šventasis kalnas" (LTV, 2 d. 20.50). Jo herojus - aukštą padėtį užimąs, tačiau gyvenimu nepatenkintas gydytojas Maiklas (Woody Harrelson) kalėjime tiria pavojingą nusikaltėlį, kuris yra pusiau indėnas. Gydytojas nustato, kad kaliniui liko nedaug gyventi, ir nusprendžia jį vežti ligoninėn. Tačiau netikėtai jų ilga kelionė baigiasi ant kalno, kurį indėnai laiko šventu...

Vieniši, Amerikos platybėse pasimetę herojai atėjo iš vesternų. Cimino išnaudoja tas savaime atsirandančias asociacijas, kad pratęstų savo tęsiamą dialogą su amerikiečių kino tradicija. Tai įdomu, net jei filmo pabaiga pakankamai nuspėjama.

Vienas iš filmų, kurie simbolizuoja tą tradiciją yra 1971 m. Dono Siegelo sukurtas "Purvinasis Haris" (LNK, vasario 1 d. 21.45). Kadaise šis pasakojimas apie tai, kaip "purvinuoju Hariu" pramintas Los Andželo policininkas, nesiskaitydamas su priemonėmis, gaudo miestą terorizuojantį žudiką maniaką, laikytas kino žiaurumo etalonu. Ypač jį mėgdavo prisiminti sovietų kritikai, matę filme visas buržuazinio pasaulio ydas. Be abejo, prabėgo daug laiko, ir filmas nebegali šokiruoti, o Clinto Eastwoodo meistriškai suvaidintas Haris jau tapo mitine figūra.

Holivudas nesiliauja gaminęs mitus ir legendas, tačiau naujausieji man atrodo pernelyg tvarkingi, taisyklingi ar net karikatūriški. Kas kita senosios legendos - Eastwoodas, Barbra Steisand, Cher... TV3 šeštadienį (1 d. 11.35 - puikus laikas, tik kad dažniausiai filmas vėluoja, nes rodo tipą, kuris vaizduoja esąs virėjas, bet iš tikrųjų yra didybės manijos apsėstas produktų reklamuotojas) rodo Barbros Streisand filmą "Jentlė". Ji yra ir filmo režisierė, ir pagrindinė aktorė, ir dainų atlikėja. Tik filmo idėją ji paėmė iš puikaus rašytojo Isaco Basheviso Singerio. Tai pasakojimas apie merginą, kuri XX a. pradžios Lenkijoje nori studijuoti Talmudą. Todėl merginai tenka apsimesti vaikinu... Beje, tai jai pavyksta geriau, nei ponui Robertui apsimesti virėju.

Tą pačią dieną, tik jau vėlai vakare (22.50), TV3 rodo kitą kadaise garsų filmą "Kaukė" (1985). Jį kūręs režisierius (ir kritikas bei kino istorikas) Peteris Bogdanovichius rėmėsi tikrais faktais. Tai pasakojimas apie vaiką, kuris sirgo baisia liga - jo veidas buvo lyg kaukė. Kartu tai ir pasakojimas apie motinos meilę. Motiną vaidina Cher.

Vis dėlto siūlyčiau atkreipti dėmesį ir į labai madingus brolius Albertą ir Alleną Hughes. Pernai jie sukūrė gana kontroversišką filmą apie Džeką Skerdiką "Iš pragaro". Tačiau žinovai sako, kad ankstyvieji jų filmai ir įdomesni, ir maištingesni. Bus proga įsitikinti, ar tai tiesa, nes Tango TV (5 d. 22 val.) rodo 1995 m. šių dvynių sukurtą filmą "Mirę prezidentai". Filmo herojų - juodaodį kareivį, kariavusį Vietname už JAV, artimieji pasmerkia už tai, kad jis kariavo baltųjų karą.

Neseniai Tango TV rodė Edwardo Burnso filmą "Broliai Makmalenai". Vasario 2 d. 20.15 TV3 rodys iškart po "Brolių..." sukurtą jo filmą "Vienintelė". Filmo herojai - taip pat broliai. Vienas - verslininkas, kitas - taksistas. Patys to nežinodami jie pamilsta tą pačią moterį (Cameron Diaz). Mūsų laukia daug pokalbių apie seksą ir meilę. Nežinau, ar bereikia pridurti, kad veiksmas vyksta Niujorke.

Jūsų - Jonas Ūbis