Lemtingi atsitiktinumai

Henri Cartier-Bresson. Madridas, 1933 m.

Fotografijų tikrovė, mėtanti grimasas, nenustoja stebinti. Aš ne apie tai, ką daro lemtis, ne apie nesuvokiamus įvykių raidos dėsningumus, ne apie sulaužytus gyvenimus ar neteisybę. Henri Cartier-Bressonas nesivaiko skandalo, nors daro reportažą, fiksuoja Gandžio kremavimą, regi karūnacijos procedūrą, visada turi būti įvykių sūkuryje ir būna visur. Jis mato tai, kas ne ant scenos, atsisukęs į priešingą nei visi žiūrovai pusę. Tai mokėjimas išvysti ir pagauti tikrovę tada, kai ji manosi esanti nestebima, todėl būna nusiėmusi kažkurį savo drabužį (o gal atvirkščiai, užsidėjusi neeilinį, nes tokia graži). Nežinia kokia, tačiau tikrai keista. Henri Cartier-Bressonas minioje yra tarsi bekūnis. Nepastebėtasis, kuris pastebi. Ir jo stebėjimo rezultatai visada stebina. Nelengva suvokti, kaip jis tai mato, kaip nujaučia stebinančią akimirką ateinant. Kai kuriuose kadruose dokumentika tampa fantastika. Garsioji fotografija "Abruzzi, Village d`Aquila" - juodos moteriškės su padėklais ant galvų, jų ilgi sijonai gesina kojų judesius, bandelės padėkluose ir grindinys tokio pat rafinuoto apvalumo, turėklų ir metalinių arkų pjūviai - nežinia, kodėl jų tiek, - ir neįtikėtina perspektyva, kurios tolumoje, rodos, vyksta tas pat...

Apčiuopiamą tikrovę jis paverčia spektakliu. Žinoma, negali fotografo per daug kaltinti, nes būtent pati realybė turi polinkį į performansus, tik ne visi tai žino. Cartier-Bressonas, rodydamas jos išdaigas, nemėgina jai padėti jokiu režisavimo impulsu, jokia mistifikacija. Jis netgi nepasiduoda fotografavimo iš labai arti vilionėms, kai įprastų atstumų praradimas "nutikrovina" daiktus (nors ir prijaučia siurrealistams). Tiesa, kai fotografavo savo "Abruzzi", Cartier-Bressonas turėjo būti kažkur pakibęs, nusitaikęs ir sustingęs. Tačiau akimirkos autentiškumą Cartier-Bressonas ilgam ir daugeliui pavertė svarbiausiu principu. Dievaži, jo tikrovė išlieka apčiuopiama, aišku, kad tai ji, tačiau truputį svetima. Ar akimirkos autentiškumas proporcingas tikrovės autentiškumui?

Jo rankose fotoaparatas maigomas susijaudinus tobulo momento akivaizdoje, bijant nesuspėti ir trokštant nugalėti įvykių tėkmę. Sakytum, bepigu, tereikia negailėti pleškinti, atlikti mechanišką veiksmo išklotinę, iš kurios taip paprasta išrinkti neįprastus tarp-judesius, tarp-būsenas, tarp-žvilgsnius. Tačiau tarp vieno ir kito paspaudimo mažoji "Leica", įkaitinusi Cartier-Bressono aistrą fotografijai, dar ir persuka juostą, o tai trunka ne trumpiau nei sekundę. Ką reiškia sekundė man ir sekundė pasauliui? Aš galiu nuveikti tiek mažai, o pasaulis čia pat pasikeičia. Vieną sekundės dalelytę žmogus išvys objektyvą - ir jo elgesys pasikeis, atkarpėlė judesio - ir figūra atsities iš palinkusio skubėjimo, mostas - ir ranka pasislėps už torso, mažutėlė abejonė - ir Giacometis nebevaikščios savo skulptūrų žingsniu. Viskas išsivers į kitą reikšmę ir išvirkščiai. Koks trapumas. Kas dar, be Cartier-Bressono fotografijų, taip įtikinamai parodo, kaip iš rankų slysta ir neišvengimai transformuojasi reikšmės. Milisekundė gali taip pakeisti santykius, svorius, ženklus fotografijoje (ir pačioje tikrovėje), kad pasakojimas gali virsti aukštyn kojomis, griūti šonan, išvis nebereikšti. Tik sustabdyta akimirka rodo, kaip žaidžia pasaulis, kaip žongliruoja ir mėgaujasi mainymusi, todėl tik mūsų minties nejudrumas svajoja apie kokį nors pastovumą. Net ir tada, kai fotografo objektyvas stoja ties plikame horizonte stypsančia taisyklinga aukštuolių medžių alėja, gali pajausti, kad jos ramybės ir didybės reikšmę tuoj pat galėtų sujaukti gūsis, judanti figūra kelyje, kita šviesa, bet kokia dėmelė.

Henri Cartier-Bresson. Abruzzi, Village d’Aquila, 1951 m.

Nesakau, kad viskas, ką pagavo Cartier-Bressono "lemiamas momentas", turi būti lemtinga ir labai svarbu. Žinoma, atsiranda nepriekaištinga kompozicija ir ūmai užsimezga netgi daugiaplanis pasakojimas, kurį galima rutulioti toliau ir be paties įvykio. Tačiau lemtingumas Cartier-Bressono fotografijoje yra tvirtais priežastiniais ryšiais susisaistęs su atsitiktinumu, nepripažįstančiu jokios hierarchijos.

Kartą ginčijausi, ar Cartier-Bressono sustabdyti kadrai skiriasi nuo kitų fotografų stabdymo principu ir idėja. Mane norėjo įtikinti, kad jis, kaip ir visi, siekia įamžinti, ir netgi patį pacitavo, tačiau aš nepatikėjau. Negalima žinoti, kad esi beveik pasmerktas fatališkai išleisti iš rankų lemiamą apsireiškimą, kai pasaulis pasirodo esąs siurrealistiškas ir kartu manyti, kad gali ką nors įamžinti. Dalinis pastovumas reikalingas tik tam, kad suvoktum visuminį.

Ar galima sakyti, kad jis ėmė ir įamžino Williamą Faulknerį, jeigu rašytojas sugniaužė savo alkūnę kitos rankos delnu tuomet, kai vienas iš šunų pasirąžė ištiesdamas užpakalines kojas į lygiagrečią jo rankai įstrižainę? Arba kai Henri Matisse`as baltai aprišta galva ir nuo akinių suapvalėjusiomis akimis pasirodė ne mažiau balandiškas nei jo balandžiai? Kodėl pasirinkai būtent šį momentą? - jo klausia ne vienas portretuojamasis.

Argi nepamatytume skirtumo, kaip įamžina, pavyzdžiui, Augustas Sanderis, nutaisydamas rimtą veidą, smigdamas į akis, nesikeičiančias nuo gimimo iki mirties, ir kaip neįamžina Cartier-Bressonas, fiksuodamas žmoguje klajojančius pavidalus? Kodėl sakome, kad kažkas į save nepanašus, tarsi galėtume remtis kokia nors konstanta? Kitoniškumo šešėlių savame veide, savoje aplinkoje baimė. Išsprūstančias detales - štai ką Cartier-Bressonas medžioja. Kasdienybė dažniau, nei galėtum numanyti, neišlaiko savo pačios nuobodybės ir praplyšta ties kažkuriomis siūlėmis ar išberia keistenybę iš savo kišenės. Tarsi daiktai ir žmonės tik ir slėptųsi.