ATGAL
SPAUSDINTILiteratūra Halina PoświatowskavertimaiI. Indė atsirėmusi į laivo stiebą auksinis lankas plaukų sruoga ryškėjanti baltam fone vakarais leidžias naktin šypsodama prie savo šypsenos prigludusi žiūri du sutemų ežerai salotinėse samanose šiaurinį dangų atspindi viršum jų - savo grožy paskendęs jaunas mėnulis tarp viliojančių antakių sminga II. savim tave noriu pasotint lūpom paliesk žemės krantą iškilų tegu tave pagirdo skausmingas amžinybės suvokimas apsunkęs nuo derliaus nuojautos žydintis pakelės sodas esu atverta paukščių sparnams ir saulei perbrauk mane vėjo ranka mano šiltą kaklą žiauriom lūpom paliesk kad lapų šnarėjime pirštai nurimtų troškuliu siauru kaip mėnulio pjautuvas perrėžk gerklę dienos pakelk mane nuo tamsios žemės paguldyk ant žemės žydintis pakelės sodas esu III. kalbėjo apie akis: žiūri o mano akys neramios šoko ant pirštų galiukų pasiutusios neužrašytos melodijos ritmu melodija skambėjo ausyse apie kurias kalbėjo: yra o jos įsiklausę prisimerkę klūpojo lūpos - kalbėjo ne lūpos degina įpūsta ugnis pliūpteli žodžių srautu žodžių kurių negirdėjo koja kalbėjo - melas apsiausta žemės auksu švytinti sidabriniu sijonu iš angelų plunksnų pasiūtu IV. vingiuotas kelias tavo rankoms link mano kūno tiesus kelias laukiu laukiu ir vis dar suka ratus kambary baimė nebyli daužosi sparnais į nejudančias lempas laukiu laukiu ir vis dar vingiuotas kelias oru prie lūpų vorų apipintos minties baidyklėlės - žodžiai vingiuotas kelias link rankų plaukai pasitinka tave greitakojį ir esi tiesus kelias link lūpų V. o sakiau - auksines akis turi o sakiau - saugoki, pavogs o verkiau, kai išėjai į naktį ir lūpos prie stiklo prigludusios vadino žvaigždės vardais visų gražiausias blakstienas turėjai dabar danguje jos liepsnoja dabar virpa lietaus lašeliams mirgant ant skruostų, delnų jas jaučiu taip mane glamonėja taip gyvos tartum naktis niekada jų nebūtų šaltu šešėliu užklojusi išgąsdinusiu saulėtą šypsančią dieną visų gražiausias blakstienas turėjai tad atmenu jaučiu ir žinau VI. čia galiu išsipildyti - paviršium dešimt pirštų tavo kūnu vaikštinėja kiekvienas prisilietimas įtempia raumenis gyslose rusvą kraują sujudina galiu tavo kaktą nuspalvinti liepos saulėtekio raudoniu ir blakstienas - užriest taip gražiai ant dantukų kaip vėjas - medžių šakas galiu skubriais bučiniais virpančiu mazgu surišti ir lėtai atlenkti pirštus iš kurių išeini jau kitoks su prabudusiu dievu krūtinėj pasiryžęs užvaldyti pasaulį suvyniotą į kamuoliuką žemai - tau prie kojų (...) VIII. teapsigyvensiu tavo blakstienų sode liaunu plazdenimu apibrėžtas tavo veido ovalas tačiau lūpomis jo nepaliesiu kad neišgąsdinčiau tavo blakstienų sode nužydėjo trešnės svaiginančiai karšta paklūsta mano atodūsiams paskutinįsyk lapas auksinis sukdamasis lengvai prie žemės priglunda rausta dangus tavo blakstienų sode IX. Visos mano mirtys kiek kartų galima mirti iš meilės pirmą kartą tai buvo kartus žemės skonis skonis kartus gėlė aitri raudonai degantis gvazdikas antrą kartą - tik skonis erdvės baltas skonis šaltas vėjas tyliai dundančių ratų aidas trečią kartą ketvirtą ir penktą mirdavau iš įpročio negarbingo keturios kambario sienos aukštielninkos o virš manęs tavo profilis griežtas X. tobuluos tavo pirštuos esu tik virpėjimas lapai dainuoja lūpom šiltom prisilietus kvapas erzina tardamas: egzistuoji kvapas erzina - naktį išsklaido tobuluos tavo pirštuos esu švytėjimas ties mirusia tamsėjančia diena žaliais degu mėnuliais staiga suvoki - mano lūpos raudonos - kraujo skonis atplūsta sūrus - XI. prispausti pirštus tau prie lūpų užmerkti akis klausytis kaip medžiai vaikšto po dangų išverstu apdaru šlama baltas beržas virpančiais lapais ori obelis įsisegusi auskarus blyksi pušys - baidyklėlės tavo dantų geluonimis šoka nušluodamos auksinių debesų karnavalą atsargiai pro lapų rėtį saulė ką tik šmėstelėjo šiluma ant pirštų ir lūpų XII. pavasarį plaukų galiukuose panardintas mano meilės saulėj vapsva esu renkanti į auksinius medaus korius savo dienas - akimirkas savo į tavo avilį lūpų atvertą gyvuok vėjas tam, kad delnus atvertum ir pirštuose leistum gyventi saulė - šilumai šliaužioti ant tavo lūpų ateik žemė tam, kad skruostu galėtum paliesti šilumą mano birželio odos pavasarį paniręs jauduliuose būk XIII. papasakoti apie tavo šiltas lūpas netyčia sutiktam drugeliui ant laibos smilgos suglaudė sparnus ir mieguistas spalvotas sūpavo dienoj o pušys pavydėjo sakuotu spygliuotu kvapu tamsiai mėlyna jūra neramią keterą pašiaušia dantimis braižo geležinį laivo šoną paukščio sparnams spindintiems auksu ilgesys iš lavos ir liepsnos žemei kurią reikia bejėgišku kūnu skobti gilyn XIV. Esu Džiuljeta man 23-eji kadaise meilę palytėjau buvo karti kaip juodos kavos puodelis sustiprino širdies plakimą suerzino mano gyvą organizmą sudrumstęs protą pasitraukė Esu Džiuljeta aukštyje pakibusio balkono šaukiu grįžk kviečiu grįžk tepu nukramtytas lūpas krauju negrįžo Esu Džiuljeta man tūkstantis metų gyvenu - XV. Halina Pośviatovska ko gero yra žmogus kuris numirti turėtų kaip ir daugelis iki jos mirties Halina Pośviatovska kaip tik dabar rūpinasi iš širdies savuoju mirimu ji vis dar netiki tačiau jau įtaria ir kai ranka kairioji į sapnus panyra, dešinė stipriai suspaudžia žvaigždę - gyvo dangaus skiautę ir šviesa krauju tamsoje apsipila po to gęsta vilkdama iš paskos sruogą rožinę tamsėjančią šaltos nakties vėjyje Halina Pośviatovska - truputis drabužių ir rankos tos - ir lūpos nebealkanos Vertė Jurgita Danieliūtė |