Neramių situacijų meistras

H.Hansen nuotr.

Jonas Fosse yra keturiasdešimtmetis. Gimė 1959 metais Haugesunde. Gyvena Bergene. Jau dvidešimt metų. Teatrui rašo kokius aštuonerius metus. Iki tol mokslingas literatūrologas buvo ėmęsis visokiausių literatūros žanrų: romanų, esė, apsakymų vaikams. Jonas Fosse priklauso rašytojų kartai, tai literatūrinei srovei, kuri iškilo 1980-aisiais kaip opozicija socrealistinei tradicijai, dominavusiai Norvegijos literatūroje iki 7-ojo dešimtmečio. 1983 m. Fosse debiutavo romanu "Raudona, juoda", vėliau pasirodė romanas "Uždara gitara" ir eilėraščių rinkinys "Angelas su vandeniu akyse" (1986); išleido daug poezijos ir prozos kūrinių, parašytų vadinamąja "sąmonės klyksmo" (scream-of-consciousness) maniera. Kūrinių veiksmas vyksta mūsų laiku, tačiau tekstas nesuteikia informacijos apie veikiančiojo asmens amžių, nenusako, kaip jis atrodo ar iš kur jis yra. Visa tai pamažu ir netiesiogiai atsiskleidžia per veikėjo mintis, išsakomas pirmuoju asmeniu. Pats Fosse vadina tokią romanų kūrimo techniką paprastai - rašymu. Ypač jam rūpi teksto ritmas. Geriausiais Jono Fosse romanais laikomi "Melancholija 1" ir "Melancholija 2". Jie pagrįsti norvegų tapytojo Larso Hertervigo (1830-1902) gyvenimo ir kūrybos istorija.

Anksčiau Fosse niekad nerašė teatrui. Kaip pats pabrėžia, "iš atmetimo reakcijos". Jis turėjęs per gerą nuomonę apie teatrą. Iš jo tikėjosi "meno", o rasdavo geriausiu atveju tik tradicinę "kultūrą". Bijodamas nusivilti, Fosse vengė vaikščioti į teatrą, o nuėjęs dažnai per pertrauką sprukdavo lauk. Visgi Kultūros ministerijos programos, finansuojančios nacionalinę norvegų dramaturgiją, staiga gauti užsakymai lėmė didesnį jo dėmesį teatrui. Parašęs daugiau kaip dešimt pjesių, išverstų į daugelį kalbų, ir pats nemažai vertęs Thomo Bernhardo, Botho Strausso kūrinių, Fosse laikomas vienu iškiliausiu Skandinavijos teatro autorių.

Fosse nėra sunkiai skaitomas ar supratimo pastangų reikalaujantis autorius. Jo pjesėse svarbiausia yra žmonės ir jų susitikimai, kurie dažnai pakeičia jų likimus. Fosse pjesių dialogai taupūs, daug pasakoma trumpais, tarsi netyčia iš lūpų išsprūdusiais kasdieniškais žodžiais, netgi nutylėjimais, pauzėmis. Lakoniški dialogai sustiprina informacijos, slypinčios už žodžių, įspūdį. Balso intonacija, teksto pasakymo būdas Jono Fosse pjesėse yra ypač svarbus. Tai suteikia Fosse dramaturgijai išskirtinį braižą. Visi jo kūriniai panašūs, giminingi ir nesiekia vienas kitą pralenkti. Visiems jiems būdingas kalbos ypatumas, nepaliaujamai sukūriuojantis gyvos kalbos savitumas, kai bet kuris pokalbis nuo pat pradžių įgauna ritmines variacijas ir tampa tiesiogine žinia. Jis sąmoningai gręžiasi į labai senas žodines literatūros formas. Jo tekstuose visai nesunku rasti skaičiuotę arba užkerėjimą. Nerimuoti, be skyrybos ženklų lyriniai paveikslai yra ant žaidimo ir žiaurumo ribos.

Apie ką savo pjesėse rašo Fosse? Pavyzdžiui: jaunavedžiai laukiasi vaiko, bet išsiskiria ("Vardas"); jauna pora praranda vaiką, tačiau lieka kartu ("Vaikas"); sūnus aplanko vienišus tėvus, bet netrukus vėl išskuba ("Sūnus"); pora įsikelia į namus ("Kažkas ateis"), bet juose neapsigyvena. Iš to, kas gali būti taip glaustai apibūdinama, gali išsirutulioti ir kažkas kita. Kaip kiekvienas mistikas, o Fosse toks ir yra, jis operuoja ištartų dalykų galimybių riba. Nes "kuo daugiau apie tai kalba / apie seksą / ir kuo daugiau apie tai kalba / na apie Dievą / tuo daugiau prapuola tai apie ką kalba / ir galiausiai / lieka tik / kalbos" ("Rudens sapnas"). Dramaturgas visai nuoširdžiai ir mielai naudojasi paprasčiausiomis rašymo priemonėmis. Jo pjesių dramatiniai santykiai aiškūs, dažniausiai tiesiog šeimyniniai. Visuomet sutinkame tuos pačius personažus: tėvas, mama, vaikas; vyras, moteris, berniukas, mergaitė, kažkur antrame plane - senelė, retkarčiais - kaimynas. Pasakose ar netgi mituose veikiantys asmenys. Kartų saitai, viena vertus, yra užkeikti nelyg misterijoje, kita vertus, gali sukelti kaltę ir nusivylimą. Vaizduodamas socialiai apibrėžtas situacijas, jis vis dėlto teigia, kad visuomeniniai ar psichologiniai santykiai nėra jo tema. Jo žmonės greičiau bus jauni ir naivūs, nes tik jie gali pamaldžiai stebėtis gyvenimu, meile, mirtimi. Tiesa, esminiai klausimai čia neįklimsta į banalumo liūną.

Fosse pjesės kupinos slogumo ir bejėgiškumo, šiurpulingos vienatvės. Šis liūdesys kaip tik ir skiria Fosse nuo Becketto, su kuriuo dažnai jis yra lyginamas. Fosse žmonės yra gyvenimo prislėgti ir nekalbūs, bet nėra abejingi. Juos valdo žodžiais nenusakomos neramios situacijos. Gal būt jos atsiranda dėl vidinio ir išorinio pasaulio išskyrimo. Nematomas išorinis pasaulis visada daro daugiau įtakos: lietus, tamsa, apleistas kaimas, begalinė jūra, paslaptingas svečias. Fosse tikrai moka gasdinti. Jis netaiko gothic horror metodų, tačiau šiokio tokio velnioniškumo jo pjesėse esama, ypač kai kalba sukasi apie senus namus.

Pjesėje "Kažkas ateis" viena pora bando pasislėpti, sename name prie jūros paslėpti savo meilę. Ten, toli nuo visų, jie gyvens. Tačiau atrodo, kad čia kažkas ne taip, kažkokia beprotybė įsisuka į kalbos kokoną. Veikėjų užkalbėjimai, jų meilė, kuri nori žinoti tik apie save, nepakenčia jokio trukdžio, jokios klaidos. Gal todėl jie sutiks kažką, kas slankios palei namus, drumsdamas jų ramybę.

Paskutinė jo pjesė "Žiema" - beveik be žodžių, beveik tik ritualas, archetipas - pasakoja apie vyro ir moters susitikimą. Meilę kaip mįslę ir mįslę kaip meilę. Melancholiškai ir poetiškai joje kalbama apie bežadžius vyro ir moters jausmus.

Parengė Ervinas Koršunovas