Dviejų ilgaplaukių kometų susitikimas

Sausio 11 d. Oslo nacionaliniame dramos teatre Tošovo scenoje įvyko Oskaro Koršunovo statytos Jono Fosse pjesės "Žiema" premjera. Tai antrasis O. Koršunovo darbas šiame teatre. 2001-ųjų pavasarį Lietuvos režisierius čia pastatė "Mes ne pyragai, arba Visiškai perdirbta sapnų knyga" pagal Aleksandrą Vvedenskį ir Daniilą Charmsą, spektaklis pripažintas geriausiu 2001-aisiais Osle pastatytu spektakliu. Dabar O. Koršunovas ryžosi imtis, atrodytų, nelabai sau įprastos pjesės ir sugebėjo ne tik perteikti nelengvą J. Fosse teksto esmę, tačiau ir sukurti visiškai netradicinį reginį.

Žiūrovą pasitinka baltas ir juodas scenovaizdis (scenografija O. Koršunovo) - keturi baltai apkloti (sniegas) suolai, sustatyti aplink apvalią sceną, o viduryje - didelė pusnis (lova). Veikėjai - vyras ir moteris, kurie kažkodėl klajoja žiemos sukaustytame parke. Pagaliau moteris pastebi vyrą ir jį užkalbina. Respektabilų verslininką iš pradžių linksmina girtos merginos nuolat kartojamas sakinys: "Aš juk tavo moteris", tačiau susitikimas baigiasi viešbučio kambaryje. Vėliau vyras, praradęs šeimą ir darbą, ieško tokį fatališką vaidmenį jo gyvenime suvaidinusios moters, galiausiai ją randa, ir pjesė baigiasi aliuzija į "happyendą".

Lyg ir nieko neįvyksta, tačiau žiūrovo dėmesys prie scenos prikaustytas nuolat. Pažiūrėjus spektaklį apima keistas jausmas, kad ką tik tavo akyse įvyko stebuklas, sukurtas iš nieko. Du aktoriai taip užvaldo žiūrovus, kad spektakliui pasibaigus jie pratrūksta tiesiog griausmingais plojimais (premjeros vakarą aktoriai buvo kviečiami į sceną net šešis kartus).

Žmogus, nesportavęs kelerius metus ir staiga priverstas pajudėti, paprastai pajunta saldų raumenų skausmą. Pažiūrėjusi Jono Fosse pjesę "Žiema" Norvegijos nacionaliniame teatre jaučiausi panašiai. Tik skaudėjo ne raumenis, o kažkokį seniai gyvybės ženklų nerodantį proto "raumenį", kuris verčia žmogų klausti: kodėl? kokia prasmė? Ir net jei atsakymų nerandi, jų paieškos yra ta užmigusio, kasdienybėje nereikalingo "proto raumens" treniruotė.

Jonas Fosse veda savo skaitytojus ir žiūrovus būtent šiais keliais. Autorius užduoda jiems egzistencinius būties, gyvenimo esmės ir prasmės klausimus, tačiau nepateikia jokių atsakymų. Fosse pjesėse žiūrovai neieško atsakymų ir nesiekia maloniai praleisti laiką. Iš teatro jie išeina nekalbūs ir susimąstę.

Vadinamajam šiuolaikiniam žiūrovui, išlepintam trilerių, veiksmo ir laimingų pabaigų, reikia iki gelmių sukrečiančių pjesių. "Žiemos" pastatyme tarsi nieko nevyksta, bet būtent tyla, neišsakyti žodžiai ir tuštuma kuria egzistencinių mįslių ir prasmių lauką. Tai Fosse esmė ir fenomenas. Pats autorius į premjerą atvykti negalėjo, tačiau būtent apie jo, labiausiai "eksportuojamo" į užsienį Norvegijos dramaturgo, dažnai vadinamo naujuoju Ibsenu, pjesės pastatymą didieji Norvegijos laikraščiai rašė puikias recenzijas.

"Dagsavisen" spektaklį įvertina 5 taškais (iš 6): "Dažnai kartojama tiesa, kad teatro publika yra spektaklio dalis. Kalbant apie Joną Fosse ir jo paskutinę pastatytą pjesę, tai tikra tiesa. Šis fragmentiškas, dažnai nesuvokiamas duetas mus priartino prie paprastos išminties apie vyrą ir moterį, susitikusius ant apšalusio parko suolelio, ir mūsų širdyse tarsi nuosprendis suskamba visiškai kitokia graži muzika.

Ne, jokios gražios muzikos... Atvirkščiai - vos ne siurrealistinis laukimo regtaimas, kuriamas kompozitoriaus Gintaro Sodeikos. Tai - puikus sudėtingos, iš tikrųjų niekad neprasidėjusios ir dėl to niekad nepasibaigusios meilės istorijos atpasakojimas. Kaip kiekvienas mūsų miršta vienas, taip pat ir "Žiemoje" kiekvienas jos žiūrovas dalyvauja tiek pat, kiek ir dramos autorius.

Fosse mums duoda tik istorijos apmatus, ji nepasakojama chronologiškai sklandžiai, čia nėra beveik jokių teatrinių dialogų. Atvirkščiai, tik nutylėjimai, trumpi ir nebaigti sakiniai, bėgimas į tai, kas niekada neįvyks. Mums suteikiama galimybė užpildyti pauzes žodžiais ir galbūt istorijos įvykiais.

Režisierius Oskaras Koršunovas jau anksčiau statė pjesę Nacionalinio teatro Tošovo scenoje, ir mes jau atpažįstame jo režisūrinį stilių, matytą spektaklyje "Mes ne pyragai". Tai iki kraštutinumo reflektuota režisūra. Koršunovas teatrinėmis priemonėmis išryškina didžiulį dramaturginį Fosse talentą", - rašo kultūros apžvalgininkas Bengtas Calmyeris.

Dienraščio "Verdens gang" apžvalgininkė Borghild Maaland rašo: "Malonumas, abejonės, laimė ir baimė... Pats gyvenimo nervas užgautas vyrui ir moteriai susitinkant Jono Fosse pjesėje "Žiema". Tošovo teatro aktoriai Ogot Sendstad ir Oisteinas Riogeris - Jono Fosse unikalaus ir poetinio stebėjimo dalyviai. O juos prižiūri pastabi režisieriaus Oskaro Koršunovo akis. Režisierius iš Lietuvos per savo aktorius į žmogaus gyvenimą žvelgia su sveiku humoru. Ypač pirmoje spektaklio dalyje. Vėliau humoro mažėja, vyrą apima desperacija, jis blaškosi, būdamas netikras dėl ateities. Aktorius balansuoja ant ribos, kartais ją peržengdamas. (...) Spektaklio pabaiga ne tiek kelia užuojautos įspūdį, kiek skatina susimąstyti. Kita vertus, galbūt imame aiškiau matyti, kokia iš tiesų trapi vyro ir moters santykių harmonija." "Verdens gang" pavadina Oskarą ir Joną Fosse dviem ilgaplaukėmis teatro kometomis, susitikusiomis Tošovo teatre.

"Aftenposten" apžvalgininkė Elisabeth Rygg apibūdina Oskaro Koršunovo pastatymą kaip scenos dainą apie likimą ir atsitiktinumus susitikus vyrui ir moteriai: "Jono Fosse pjesė apie meilę ir vienatvę Koršunovo pastatyme išsprendžiama muzikaliai ir vizualiai. Režisierius ir aktoriai iš lengvo atsitiktinės pažinties pokalbio kuria dainą apie žmonių reikšmę vienas kitam. Tai suteikia pjesei naują dimensiją ir sukuria nuotaikingus sceninius paveikslus.

"Žiema" 2000-aisiais Roganlando teatre buvo rodyta kaip realistinė kasdienybės drama apie du individus, ieškančius saugumo. Lietuvių režisierius Oskaras Koršunovas praplečia temą ir taip sustiprina kasdienybės dramatizmą. Mes jau pažįstame Oskarą Koršunovą, anksčiau stačiusį Tošove eksperimentinį spektaklį, ir jau tada jis įrodė gebąs sukurti savitą sceninį pasaulį.

Tošove jis dirba kartu su kompozitoriumi Gintaru Sodeika ir, statydamas šią pjesę, išeities tašku pasirenka teksto muzikalumą. "Aš nerašau pjesių, rašau dainas", - pasakė Oskarui Koršunovui Jonas Fosse jiems susitikus. Joną Fosse taip tikriausiai ir reikia suprasti, nes pats jo tekstas, nors lakoniškas, be įvykių, vis tik atspindi žmonių jausmus. "Žiema" atliekama kaip vyro ir moters duetas. Jie kaip du poliai sulydomi į vieną ir vėl staiga atskiriami. Juos nuolat traukia vienas prie kito, ir jie vėl tuoj pat vienas kitą atstumia. Oisteinas Riogeris ir Ogot Sendstad spektaklyje tampa apibendrintais vyro ir moters įvaizdžiais."

Dienraščio "Dagbladet" žurnalistas Andreas Wiese vadina Oskaro Koršunovo pastatytą Jono Fosse pjesę "šviesesne ir jausmingesne": "Savo skaidriomis išraiškos priemonėmis Oskaras Koršunovas suteikia trapią viltį šiai sunkiai meilei. Čia vaidinamas jau džiaugsmingesnis Fosse, čia žiema jau artėja pavasario link. Žinoma, skauda, kai sprogsta pumpurai. Galbūt ši istorija - teisybė, o galbūt tai moters susapnuotas sapnas apie meilę. Ši "Žiema" - apie meilę, kuri yra per graži, kad galėtų būti tiesa, ir per skaudi, kad būtų sapnas."

Interviu su Yngve Kvistad "Verdens gang" režisierius kalbėjo: "Fosse labai svarbūs niuansai. Visa tai, kas nepasakyta. Tarsi pauzės muzikoje, kurios kuria turinį bei išraišką. Svarbiausia Fosse tekstuose yra tai, kas nepasakyta. Vaidinimas privalo vykti tyliose patalpose, aš ir aktoriai turime orkestruoti spektaklį tyloje. Esu tarsi dirigentas. Fosse tekstas yra partitūra, o aš kartu su solistais privalau išversti tai, ką jis parašė savo rankraštyje."

Mano paklaustas apie spektaklį, režisierius atsakė: "Ši pjesė man įdomi, manau ją statyti ir Lietuvoje su lietuvių aktoriais. Manau, jog "Žiema" - viena konceptualiausių Fosse pjesių, labiausiai atspindinti jo fenomeną. Ji yra tarsi tam tikra ženklų sistema. Kaip užrašyti muzikai yra sugalvotos natos, taip Fosse išranda būdą, sistemą fiksuoti emocijas. Jis ne atpasakoja įvykius, o kuria juos naudodamas žmonių žodžius ir nutylėjimus. Statydamas šią pjesę nepasakoju siužeto, bet greičiau restauruoju įvykį, atkuriu jį esamuoju laiku. Pjesė - tai tam tikra emocinė partitūra, ją atlikdamas aš "reanimuoju" ne tik emocijas, bet ir istoriją. Šis mano darbas - ne norvegiškas ir ne fosiškas. Norvegai turi jau susiklosčiusią tradiciją, kaip statyti Fosse. Tradicinį Norvegijos Fosse teatrą pavadinčiau radijo teatru šiaurietiškame interjere. Fosse kalba poetiška, lakoniška, bet kartu ir intelektuali, filosofinė. Dramaturgas yra atidus tekstui, jo ritmikai, struktūrai. Bet toji ritminė sakinių struktūra nėra savitikslis dalykas, reikalaujantis tik gražiai artikuliuoti tekstą. Tai kodas, leidžiantis "reanimuoti" ne tik išgyvenimą, įvykusį tarp žmonių, bet ir įvykį, veiksmus. Ir šitai galima atkurti labai gyvai. Tai ir yra pagrindinė Fosse vertybė. Mes spektaklyje ją įgyvendinome."

"Į Fosse - madingiausio dabar Norvegijoje dramaturgo - spektaklius žmonės eina ne linksmintis, o dirbti darbo, - sako aktorius Oisteinas Riogeris, vadinamas Fosse pjesių meistru (jis yra vaidinęs keturiose Fosse pjesėse). - Iki šiol buvo įprasti Jono Fosse pastatymai, kuriuose žiūrovas nuobodžiaudavo, tačiau iš to nuobodumo, nieko nevykimo ir pasikartojančio nelabai rišlaus, neinformatyvaus teksto įeidavo į savotišką transą ir peną galiausiai rasdavo spektaklio sukeltame sustingime, dvasingoje, apmąstymus sukeliančioje nuotaikoje. Fosse pjesės skiriamos intelektualams, mėgstantiems vėliau mąstyti ir gliaudyti tas mįsles, kurias jiems užmena autorius. Norvegiškuose Fosse pastatymuose vyrauja vadinamoji "nevikrumo estetika", kur personažai nejuda gracingai ir vikriai, kaip įprasta teatre, bet arba nejuda visai, arba judėdami nuolat kliūva, klumpa... Tekstai - taip pat ne didingos tiesos, pranešamos personažų lūpomis, o norvegams būdingas vieno žodžio kartojimas ar trumpučiai, kelių žodžių nereikšmingi sakiniai. Fosse pjesių mintys ir įvykiai slypi už teksto ir už judesių."

Pastatymu "Žiema" Oskaras Koršunovas papildė norvegiškąją Fosse tradiciją judesiais, humoru, įspūdingomis scenomis ir daiktais, neįprastais minimalistiniams Fosse pjesių scenovaizdžiams. Tai pjesę padaro prieinamesnę, smagesnę žiūrovams ir kartu išlaiko jos filosofinę gelmę. Galima sakyti, kad Oskaras Koršunovas atrado naują raktą Fosse pjesei, padarė ją suprantamesnę platesnei publikai. Gintaro Sodeikos sukurta šiam spektakliui muzika tarsi papildo žodžius, užbaigia nebaigtus sakinius, pasakydama tai, ko nepasako personažai. Tai pirmasis Fosse spektaklis, kuriame tiek daug muzikos. Paprastai jo pjesės buvo vaidinamos visai be muzikos ir dėl to turėjo dar vieną kritikų pavadinimą - "tylos spektakliai". Kartu su Oskaru Koršunovu dirbantis talentingas kompozitorius organiškai įliejo savo muziką į "Žiemą", be kurios spektaklis dabar neįsivaizduojamas.