Kai susilieja miestai

Geriausias epigrafas Takashi Miike filmui "Prarastų sielų miestas" ("Hyoryuu-gai", Japonija, 2000) būtų jo žodžiai: " Esu beprotiškos energijos krešulys, jos turiu su kaupu. Esu pasirengęs išnaudoti tą energiją įvairiems tikslams". Tuos žodžius galėtų pasakyti ir pagrindinis filmo herojus - Brazilijoje gimęs ir augęs japonas. Filmo pradžioje jis sušaudo tavernoje sėdinčius vyrus, o išėjęs laukan apsinuogina, nusimesdamas rūbus tarsi kažkokio gyvūno išnarą. Paskui jis išgelbsti deportuojamą tėvynėn gražuolę kinę. Meilė užsimezga iš pirmo žvilgsnio. Būtent šis įsimylėjėlių duetas ir "cementuos" į įvairiausias siužetines linijas nuolat sproginėjantį ir įvairiausių stilių bei žanrų fontanais trykštantį filmą.

Tiesą sakant, visai nesvarbu, kur rutuliojasi filmo veiksmas, kad ir Tokijuje. "Prarastų sielų miestas" - tai visas pasaulis, kuriame Miike herojai autsaideriai kovoja už būvį, meilę ir gyvybę. Režisierius tarsi užsibrėžė viename filme parodyti visas prarastų sielų atmainas. Tai ne tik brazilas ir jo mylimoji. Rafinuotas kinų mafijozas giriasi savo civilizacijos privalumais, o japonai jam - tik beždžionės, kurias kinai nors ir išmokė hieroglifų, bet šios jų vis tiek nesupranta. Japonų mafijozas ne toks gražus ir ne toks rafinuotas, bet savo darbą išmano ir gali iššaudyti visus, net savo šeimininkus. Kinų ir japonų mafijozų žaidimus stebi brazilų televizijos kanalas "Piranja TV" ir vietiniai policininkai. Miestas stulbina rasių, tautų, kalbų simbioze. Tikrąją tapatybę čia išsaugojo nebent rusas, kuris "geria ne todėl, kad yra girtuoklis, o todėl, kad jam tai patinka".

Miike naudoja ir daug filmų apie prarastus žmones motyvų: jis rodo kilnią prostitutę, kuri globoja pamestą aklą mergaitę, ir gatvės žmonių solidarumą. Jie nesigviešia pinigų, kuriuos mafijozas siūlo už brazilo galvą. Kilnūs vargšai ir gobšieji kovoja vieni su kitais. Kovodami ir vieni, ir kiti praranda sielas.

Manau, kad pastaruoju teiginiu nusižengiau režisieriaus ketinimams. Vargu ar jis siekia kokio nors moralo. Jis rodo ir pasakoja tam, kad rodytų ir pasakotų, nes tai jau savaime malonus užsiėmimas. "Prarastų sielų miestas" pirmiausia yra žaidimas kino formomis ir galimybėmis. Žanrų stereotipai čia vedami prie absurdo, nes absurdas labiausiai ir išryškina esmę.

Kaip ir stilių stereotipai. Atsiranda absurdiškumas kvadratu. Pats akivaizdžiausias tokio absurdo pavyzdis - "firminiai" Miike kadrai, kai į vaidybinio filmo audinį visai natūraliai įsiskverbia animacija. O kartu su ja - ir savita Miike ironija. Tai bene tiksliausiai atskleidžia gaidžių kovos epizodas - net sunku pastebėti tą akimirką, kai tikras gaidys tapo animaciniu. Ta pati idėja glūdi ir kadruose, kur plaštakė ar voras ant mylimojo kūno tampa tatuiruote. Miike filmuose žavus būtent toks atvirai rodomas kino sąlygiškumas, kuris tarsi rėkte rėkia, kad kine, kaip ir pasakoje, viskas įmanoma.

Takashi Miike (g. 1960) garsus tuo, kad kuria net ir penkis filmus per metus ir viso yra jų sukūręs per penkiasdešimt. Įdomiausia, jog tie filmai įvairūs. Pakanka prisiminti kad ir neseniai Lietuvoje rodytus "Kino bandymus". Tačiau ir tirštai apgyvendintą, rėksmingą "Prarastų sielų miestą", ir tylius, tarsi siaube sustingusius "Kino bandymus" sieja režisieriaus ironija ir tiesiog enciklopediškas kino galimybių išmanymas. Būtent pastarasis režisieriaus bruožas verčia spėlioti apie tikrąsias jo kūrybos ir darbingumo ištakas. Tačiau Miike atsakymas paprastas ir išsamus: "Filmuoju tiek daug todėl, kad skiriu tam visą laisvą laiką. Kitaip nei daugelis mano kolegų, aš negalvoju apie tokius nuobodžius dalykus kaip finansavimo šaltiniai ar pasisekimas tarp žiūrovų."

Živilė Pipinytė