Vienas žvilgsnis

Kostas Dereškevičius. "Peizažas su moterimi". 1970 m. O. Posaškovos nuotrauka

Tapytojas Kostas Dereškevičius (kaip ir Algimantas Kuras, Arvydas Šaltenis, Aleksandras Švėgžda) savitai pasuko tapybos deromantizavimo keliu, atkreipęs dėmesį į nereikšmingus kasdienius daiktus ir įvykius, pradėjęs fragmentuoti, keisti koloritą į nelabai "skanų", kurti priešybes idealiam, optimistiškam pasaulėvaizdžiui. Ilgainiui susiklostė jo tapybai būdingos temos ir motyvai: merginos, langas, kelionė, mašinų fragmentai - o tai, anot dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės, ir nulėmė jo tapybos braižo autentiškumą.

Dabar profesoriaujantis Vilniaus dailės akademijoje, K. Dereškevičius "Akademijos" galerijoje eksponuoja šešiolika 8-ojo dešimtmečio pradžios darbų, nutapytų prabėgus keleriems metams po tapybos studijų baigimo buvusiame Valstybiniame dailės institute. Kaip teigia autorius, paroda siekiama parodyti jauno tapytojo "darbą su savimi", kokias idėjas tapyboje gimdė 8-ojo dešimtmečio pradžios aplinka, o ne "brandžios tapybos puokštę". Todėl tarp darbų nėra nei A. Andriuškevičiaus aprašytos "Karvės prie plento", nei "Besiilsinčios" viliojančių šlaunų, nei "Moters su dešrele". Tai labai gera proga pamatyti rečiau regėtus K. Dereškevičiaus ankstyvuosius darbus, kuriuos pats autorius pristato ir edukaciniais tikslais.

Trūksta nebent nedidelės intrigos: kokio nors jauno tapytojo (kuriam būtų tiek pat, kiek K. D. 8-uoju dešimtmečiu) darbų antrame galerijos aukšte, kurį nuo pirmojo skiria 30 laiptelių (metelių) - kad dar labiau pasijustų kartų, laiko dvasios, mąstymo skirtumai ir tapybos kaita.

Stovėjau tarp šešiolikos Dereškevičiaus darbų ir leidau akims laisvai bėgioti sienomis, stebėdama, ties kuriais paveikslais jos stabteli ilgėliau. Tokio neatsitiktinio atsitiktinės atrankos principo rezultatas - "Balta moteris", "Skelbimas", "Peizažas su moterimi" ir "Du stačiakampiai". Visuose paveiksluose yra moters motyvas.

Visi keturi darbai įspūdingi savo kompozicijomis, spalvų deriniais ir konstruktyviomis dėmėmis ar ekspresyviu potėpiu. Visi paveikslai turi stebėtinai griežtą įstrižą kompoziciją, kuri jiems ir teikia žavesio. Bet įdomiausia stebėti, kaip K. Dereškevičius savo tapyboje elgiasi su moterimi.

Moteris bent trijuose iš šių paveikslų (išskyrus "Du stačiakampius") neturi jokių išskirtinių veido bruožų (neturi veido - akių, nosies, burnos, antakių), t.y. jos nėra individualizuotos. Tačiau tapybos darbuose ryškus "apskritai moters" charakteris, būsena, nuotaika. Tapytojas tai išreiškia forma, skirtinga tapybos maniera kuria vis kitokią moterį.

Balta moteris paveiksle tokiu pačiu pavadinimu - beikoniškai ekspresyvi. Šis moters motyvas galėtų atitikti "moters-motinos" tipą. Ypač gražiai ir su įtampa nutapytas veržlus moters gestas: ant veidu slystančio masyvios rankos ir kaklo tapytojas uždeda akinamai baltų dėmių, kurios išryškina visų kūno masių slinktį. Šiame paveiksle yra dar viena moteris - didžiosios moters pašonėje: taip pat balta, maža, nutepta vos keliais tiesiais brūkštelėjimais, stafažiška (reikalinga paveikslo kompozicijos dinamikai palaikyti).

Kostas Dereškevičius. "Du stačiakampiai". 1973 m. O. Posaškovos nuotrauka

Matisiškų formų, dekoratyvi moters figūra už lango "Skelbime", ir moteris-kontūras, susigerianti į žolę rausvame kilimėlyje ("Peizažas su moterimi"), pirmiausiai panašios kompoziciniu sprendimu. Peizaže moters motyvas įstrižainėje pakartoja ant horizonto pūpsančią krūvą (gal šieno), o raudona moters figūra "Skelbime" atsvarą randa paveikslo apačioje esančiose dėmėse. Įkūnijamais tipažais moters motyvai, be abejonės, skirtingi. Paveikslo "Peizažas su moterimi" tapybai būdingas archajiškumas, primityvumas. Tik kelios žemiškos spalvos, alsuojančios ramybe, linijiška moters figūra peizaže. Tai ir sudaro moters-gamtos įvaizdį. Įdomu, kad M.K. Čiurlionio "Diena" atspindi panašias nuotaikas, panaši ir jų kompozicija, tik skirtingi motyvai (tiesiog Čiurlionis tapė ne moterį, o gamtą). Matisiškoji moteris kur kas rafinuotesnė ir aikštingesnė. Tai lemia ir apibrėžtesnės formos, ir dramatiškesnis spalvų derinys, ir pasirinkti motyvai (raudonas moters kūnas, juodi plaukai, rudi lango rėmai). Beje, moters kūnas apibrėžtas baltais kontūrais, ir guli ji kažkokia keista negyvėlio poza...

Pisuarai, kaip žinoma, pritaikyti vyrų patogumui arba menui (Marcelio Duchamp`o nuopelnas). Paveikslas "Du stačiakampiai" kelia daugiau klausimų nei pateikia atsakymų: pirmiausiai - kodėl toks pavadinimas (be jokių poteksčių), antra - kodėl "stačiakampiai", kodėl nutapyta moters galva taip godžiai žvilgčioja į baltą plokštumą, kurioje nutapytas pisuaras, labai panašus į vyriškio galvą? Ar visas tas slaptumas ir kompozicinis dirbtinumas - tik tam, kad niekas neužuostų, jog sovietinė liaudis vis dėlto mėgaujasi seksu?

K. Dereškevičiaus nutapytos moterys skirtingos, bet ir panašios - jos nėra moteriškos. Jaučiama grubi aistra, godulys, kažkokie praradimai, nusivylimas, kančia etc.

Nemeilės, o baimės ir brutalumo pripildyti K. Dereškevičiaus paveikslai, vaizduojantys moterį (be abejo, tokį įspūdį sukelia formalūs kūrinių bruožai, o ypač sprangūs spalvų deriniai). Gal tai ir yra sovietmečio bruožas?