Muzika

Latvijos muzikai Filharmonijos scenoje

Dirigento Imanto Resnio ir pianistės Laumos Skridės debiutas Vilniaus scenoje

Rima Povilionienė

iliustracija
Lauma Skridė
M. Raškovskio nuotraukos

Sausio 18 d. Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (meno vad. ir vyr. dir. Juozas Domarkas) kartu su Latvijos muzikais - dirigentu Imantu Resniu ir pianiste Lauma Skride pakvietė į pirmąjį kolektyvo koncertą šiais metais. Koncerte skambėjo latvių kompozitoriaus Romualdo Kalsono kūrinys Sergejaus Prokofjevo Trečiasis fortepijoninis koncertas C-dur, op. 26, ir Jeano Sibelijaus Pirmoji simfonija e-moll, op. 39.

Vienas žymiausių nūdienos Latvijos dirigentų, maestro Genadijaus Roždestvenskio mokinys Imantas Resnis, vadovaujantis Liepojos simfoniniam orkestrui (pastarąjį kolektyvą Lietuvos klausytojai turėjo progos išgirsti 2002-ųjų vasarą, festivalyje "Muzikinis rugpjūtis pajūryje"), Lietuvoje koncertuoja pirmą kartą. Kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru jis paruošė šiuolaikinio latvių kompozitoriaus R. Kalsono (g. 1936 m.) poemą simfoniniam orkestrui "Retrospekcija" (1980).

R. Kalsono minima kūrinio inspiracija - dedikacija J. Sibelijui - tapo akivaizdi išgirdus įžanginę "Retrospekcijos" klarneto rečitaciją. Ji bene "paraidžiui" atkartoja ir suomių romantiko Pirmosios simfonijos įžangos faktūrą, ir solinio instrumento muzikos kalbą. Tuo tarpu Kantileninę styginių tutti griežiamą melodiją R. Kalsonas tarsi "pasiskolino" iš lyrinės J. Sibelijaus Simfonijos Nr. 1 antrosios dalies. O ryškaus tempo, dinamikos ir nuotaikos kontrasto principu komponuojamo viduriniojo epizodo sinkopinio ritmo šaltiniu veikiausiai buvo pasirinktos minėtos J. Sibelijaus simfonijos pirmosios dalies sinkopinės varinių fanfaros. Beje, ir spalvinga šio epizodo orkestruotė, instrumentų diferencijavimas į atskiras grupes akivaizdžiai rodė suomių klasiko orkestrinio mąstymo įtaką. Todėl klausantis "Retrospekcijos" vis plačiau skleidėsi ne originaliu braižu, bet veikiau konspektyviu J. Sibelijaus muzikos pacitavimu pagrįsti intonaciniai, ritminiai ar instrumentuotės sprendimai.

Atrodytų, romantizuoto garso koncepcijos paveikta buvo ir S. Prokofjevo Trečiojo koncerto fortepijonui (1921) interpretacija. Ją pateikė latvių pianistė Lauma Skride, jauniausia iš garsiosios "seserų muzikių Skridžių trijulės" (2002-ųjų lapkritį Filharmonijos scenoje L. van Beethoveno Koncertą smuikui, diriguojant Modestui Pitrėnui, griežė smuikininkė Baiba Skride, su kuria dvidešimtmetė Lauma neretai rengia kamerinės muzikos pasirodymus, daug koncertuoja įvairiose pasaulio šalyse).

Pianistė, sakytumei, piešė suapvalintų kontūrų S. Prokofjevo portretą. Trečiasis S. Prokofjevo koncertas fortepijonui - dažniausiai garsių pianistų (M. Argerich, N. Petrovo, E. Gilelso, V. Cliburno, J. Zako, L. Oborino ir kt.) repertuare skambantis opusas (palyginti su kitais kompozitoriaus koncertais), vienintelis iš penkių šio žanro kūrinių, kurį pats kompozitorius įgrojo į plokštelę, dažniausiai skambino įvairiose pasaulio scenose. Šiame kūrinyje ne taip akivaizdžiai deklaruojamas Pirmojo koncerto jaunatviškas įkarštis ir ne taip atvirai reiškiama romantinė Antrojo koncerto patetika. Trečiasis fortepijoninis koncertas išsiskiria ne S. Prokofjevo kūrybai apskritai būdingu temperamentingu tokatiškumu ir motoriškumu, bet būtent subtiliu ir filosofiškai brandžiu požiūriu į fortepijoninę kantileną.

iliustracija
Imantas Resnis

O pianistės skambinama ir epigrafinė pirmosios, ir antrosios koncerto dalies variacijų tema stokojo improvizacinės laisvės, drįsčiau teigti, netgi savotiško rubato. Šios temos lyrizmą, atrodytų, nustelbė koncentracija į greito tempo ritmizuotą vidurinįjį antros dalies epizodą, artimą S. Prokofjevo ankstyvajam "klasicistiniam" braižui.

Nors L. Skride pademonstravo išties meistriškai įvaldytą ir smulkiąją, ir akordinę techniką, tačiau ir šios faktūros epizoduose tarsi vengta groteskiško, prokofjeviško "kampuoto" garso, dėl kurio kompozitorių neretai kaltindavo "grubumu ir beprotiškumu".

Pianizmo laisvės trūko ir atliekant smulkias kompozicines detales (kad ir šmaikščias užuominas į prieš Trečiąjį koncertą užbaigtą S. Prokofjevo baletą "Pasaka apie juokdarį"). Pavyzdžiui, žaismingose trečios dalies trelėse įpinti garsų "nukrypimai", tarsi S. Prokofjevo mesti valiūkiški mirktelėjimai, fortepijono partijoje liko nepastebėti.

Vis dėlto klausantis Koncerto buvo matyti sutartinas dirigento ir pianistės požiūris į šį kūrinį: I. Resnio diriguojamas orkestras neužgožė fortepijono, formavo solistės interpretacijai atitariantį garso skambesį. Galbūt tokia kūrinio atlikimo koncepcija paskatino dirigentą orientuotis daugiau į bendrą orkestro skambesį, nei į, pavyzdžiui, aštrių ritminių instrumentinių linijų diferencijavimą polifonizuotose partitūros atkarpose.

Koncerto Filharmonijoje pabaigoje buvo atlikta J. Sibelijaus Pirmoji simfonija (1899). Šiuo pirmuoju kompozitoriaus didelės formos simfoniniu opusu, kuriame neretai įžvelgiama P. Čaikovskio simfonizmo - orkestruotės ar teminio plėtojimo - įtaka, J. Sibelijus išreiškė simfoninio dramaturgo talentą, sukurdamas vientisos formos monolitą. Dramaturginę šios simfonijos įžvalgą, pagrįstą meistrišku didžiulės simfoninės partitūros sujungimu, pademonstravo ir maestro I. Resnis. Romantine pasaulėjauta paremta dirigento kuriama interpretacija ypač ryškiai ir atvirai atsiskleidė suomiško meloso prisodrintuose kantileniniuose orkestro tutti epizoduose. Apskritai, klausantis J. Sibelijaus kompozicijos, pasitvirtino mintis, kad romantiškasis aspektas nulėmė atlikėjų - ir pianistės, ir dirigento bei orkestro, koncepciją formuoti gražų ir estetišką garsą (netgi S. Prokofjevo muzikoje).