Teatras

Fantasmagoriškumo ribos

arba Tarnaujantys pajacai Fiodoro Dostojevskio "Dėdulės sapne"

Rasa Vasinauskaitė

iliustracija
Rolandas Kazlas (Gavrila) ir Laisvūnas Raudonis (Mozgliakovas)
D. Matvejevo nuotrauka

Komedijų gali būti įvairių. Smagių, žaižaruojančių, verčiančių iš koto, sprangdinančių nuo juoko iki ašarų arba subtilių, švelniai ironiškų, pašaipūniškų ir t.t. Kartais juokiesi, o kartais - ne, nes su baime prisimeni senuko Gogolio perspėjimą: iš ko juokiatės? Iš savęs juokiatės!

Galbūt todėl režisieriai ir norėdami, ir tarsi baimindamiesi peržengti gogoliško fantasmagoriškumo ribas, vis velka komediją į lyrinį rūbą. Nesvarbu, ar ji skamba kaip papročių bei ydų demaskavimas, ar kaip situacijų komedija. Čia būna atpažįstamų gyvenimiškų ar bent jau teatrinių tipų, tačiau jų rodomos "nosys" ir "špygos" dažniausiai juokingos dėl graudumo, kuris tai vienur, tai kitur įgauna ir tam tikros filosofijos atspalvį. Tiesa, nelygu kokia komedija, koks dramaturgas pasirenkamas ir kokios filosofijos už jų ieškoma.

Įgrisęs posakis, kad teatras - visuomenės veidrodis, žiūrėk, ima ir pasiteisina. Tai, kad pastarojo sezono spektakliai rikiuojasi į komedijų gretą, dar ne diagnozė, bet ir ne atsitiktinumas. Beje, įspėjantis ir apie tai, kad vyksta ne tik tam tikra estetinė - iš televizijos į teatrą ir atvirkščiai - slinktis, bet su ja ir tam tikrų tipų, kaukių, taip pat aktorių mainai. Subtilios ir nelabai televizijos humoro laidos, užmaskavusios aktorius iki neatpažintumo arba apnuoginusios iki visuo-tinio atpažinimo, sukūrė ištisą visuomenės tipų, jos papročių bei jų demaskavimo sistemą. Galima net sakyti, kad kuo ryškiau, rėksmingiau, absurdiškiau aktorius maskuojasi televizijoje, tuo stipresnis jo demaskuojantis poveikis visuomenėje. Ir tuo didesnis jo poreikis teatre. Teatro žiūrovams reikalingas ne tik jis, bet ir jo televizinei kaukei, pačiai televizinei demaskavimo sistemai būdinga komiškumo ir humoro filosofija. Blizganti, išdažyta ir išpudruota, su priklijuotais ūsais ir užmaukšlintais perukais, rėksminga ar veblenanti, bet iš vidaus griūvanti ir pūvanti, pribloškianti atpažintumu. O atpažįstamas ar demaskuojamas... anonimas. Taigi - ne aš. Iš jo galima juoktis.

Panaši perversija įvyksta naujausiame Jaunimo teatro spektaklyje "Dėdulės sapnas" pagal Fiodoro Dostojevskio apysaką, nors spektaklis išlaiko ir teatrinį orumą, ir sceninę kultūrą, yra skoningas ir net santūrus.

Spektaklio režisierius - Cezaris Graužinis, jis šia dviejų dalių komedija po dvejų metų pertraukos grįžta į lietuvių sceną. "Grįžta" gal kiek per stipriai pasakyta, nors, prisimenant pastarųjų sezonų spektaklius, galima teigti ir taip: grįžta su savo teatro samprata - teatru žiūrovams, vaidmenimis aktoriams ir spektakliais repertuarui. Bent jau toks iš pirmo žvilgsnio atrodo "Dėdulės sapnas", per premjerinius spektaklius sausakimšas žiūrovų, palydinčių plojimais čia vaidinančius Rolandą Kazlą ir Astą Baukutę. Aktorius, atpažįstamus ne iš jų sceninių, o greičiau iš televizinių metamorfozių, kurių piką, pavyzdžiui, Kazlas pasiekė per prezidento rinkimus. Ar šią aktoriaus "kaukę" režisierius numanė pradėdamas repetuoti spektaklį, sunku pasakyti, tačiau ji yra ir, galima sakyti, lemia spektaklio sėkmę tarp žiūrovų. Juokiamasi ne vien iš Kazlo vaidinamo kunigaikščio Gavrilos - leisgyvio manekeno, klibinkščiuojančio viena koja ir nuolat pasiklystančio ne tik tarp savo minčių, bet ir žodžių; linksminamasi, džiaugiamasi dėl šio aktoriaus gebėjimo maskuotis ir demaskuoti, parodijuoti ir kopijuoti, dėl jo artistinio ir pilietinio bebaimiškumo ir net, sakyčiau, žavingo, simpatingo unikalumo. Ir visa tai labiau "dirba" aktoriaus vardui, jo įvaizdžiui, gal net biudžetui, dabar taip pat turbūt ir teatrui (tai anaiptol nėra peiktina ar smerktina), o ne pačiam aktoriui. Gavrilos vaidmuo rizikuoja virsti dar vienu "tarnaujančio pajaco" peruku - juodu vietoj raudono iš "Ištisų dienų, ištisų naktų kronikų". (Jei prisimenate, Rimo Tumino spektaklyje "Belaukiant Godo" Poco "tarnaujančiu pajacu" pavadina Lakį - leisgyvį, sukriošusį, virve parištą senioką, kuris be skrybėlės, tarsi be peruko ar kaukės, negali nei kalbėti, nei galvoti.)

Dostojevskio aprašytasis kunigaikštis Gavrila taip pat yra sukriošęs marazmatikas, kurio vienintelis rūpestis dabar - jo perukai, kvepalai, kostiumai ir nuolat stringantys audringi prisiminimai. Tačiau Graužinio spektaklyje yra vienas galbūt Gavrilos vaidmeniui ir pačiam aktoriui svarbiausias epizodas, net ne epizodas, o sakinys - "Aš tik dabar pradedu gyventi". Netyčia pasipiršęs Gavrila staiga tarsi išgyvena lūžį. Kvailai stypčiodamas, idiotiškai kartodamas šį sakinį, jis akimirkai iš medinio-vaškinio manekeno virsta pažeidžiamu, keliančiu užuojautą ir gailestį senuku, kuris jau seniai "viena koja grabe", o vis dar nori džiaugtis gyvenimu. Galbūt šitai ir yra vaidmens "grūdas", kurį po daugeliu kitų savo sceninių ir televizinių kaukių slepia Kazlas, gebantis bent trumpam suteikti gilumo ir dramatiškumo savo kuriamam personažui.

Graužinio spektaklis išties skirtas žiūrovams: puošnūs, kruopščiai dekoruoti Vilmos Masteikienės kurti kostiumai, santūri Renatos Valčik scenografija, viena kita originali ir teatrališka detalė. Bet svarbiausia - aiški intriga čia rutuliojama nuosekliai, sakyčiau, net pernelyg nuosekliai ir ramiai iškalbant ilgiausius Dostojevskio dialogus bei monologus. Tai taip pat turbūt svarbu režisieriui - išmokyti žiūrovus klausyti teksto ir jo intonacijų, kurioms, ypač Baukutė, vaidinanti provincijos miestelio Mordasovo pažibą Moskaliovą, negaili nei jėgų, nei išmonės. Moskaliovą taip pat galima rasti toje daugybėje jos televizijoje kurtų personažų, kuriems būdingas ne tiek moteriškas atkaklumas, kiek kietakaktiškumas, užmojų platumas ir savo vertės žinojimas. Iš tikrųjų spektaklio centre - ji, nes yra varomoji jėga piršlybų, kurios pasibaigia gėdingu demaskavimu-nuvainikavimu. Kaip išmoningai - tai melodramatiškai, tai tragiškai, tai šiurkščiai, tai meiliai, rėksmingai ir pašnibždomis - ji veria monologo sakinius į vieną didžiulę teatrinę reprizą, bandydama įkalbėti dukterį tekėti už Gavrilos, taip iš scenos į sceną "keliauja" ir visą spektaklį. Tiesa, atėjus laikui, garbingai užleidžia vietą Gavrilai arba dar vienam spektaklio veikėjui - Laisvūno Raudonio Mozgliakovui. Mozgliakovas - Moskaliovos dukters Zinos sužadėtinis; jis atveža Gavrilą pas Moskaliovą, pakiša moterims kunigaikščio vedybų idėją, pagaliau įtikina kunigaikštį piršlybas susapnavus. Lyg prisukamas žaislas Mozgliakovas švytuoja savo mažutėmis rankutėmis, cypauja veriančiu balseliu, trepsena raudonais aulinukais. Kartu su Gavrila jie iš tikrųjų sukuria absurdišką seno ir jauno idiotų tandemą, o režisierius į kiekvieną jų įlašina dar ir po lašelį žmoniškumo - graudu žiūrėti, kaip kiekvieno jų kaukė-forma deformuoja ne tik kūną, bet ir jausmus, retsykiais prasiveržiančius tokiomis pat deformuotomis emocijomis. Lėlės verkia ir pyksta, maivosi ir džiaugiasi - tarsi būtų gyvos. Taip sukuriamas ne vien situacijų (papročių ar intrigų) komedijai, bet ir marionečių teatrui būdingas komizmas.

Kazlas ir Raudonis kuria kaukes, Baukutė lipdo charakterį, o numanomoji intrigos ašis - Zina (Brigita Arsobaitė) - lieka nuošalyje tarsi lėlė-prekė, kurią pakeitus į tikrą lėlę, atrodo, niekas nepasikeistų.

Aktorių vaidybos lėliškumas, marionetiškumas, mechaniškumas, personažų-kaukių apibrėžtumas ir nuosekli literatūrinio teksto sklaida, regis, klojasi spektaklyje į du sluoksnius ir sukuria varijuojamos statikos ir dinamikos įspūdį. Būtent ši variacija, kuri, beje, žymi ir pokytį iš "realybės" į sapną arba atvirkščiai, ir galėtų tapti vertingiausiu Graužinio spektaklio, kaip jo individualios sceninės Dostojevskio apysakos interpretacijos, bruožu.

Piršlybų fakto demaskavimo scenoje sapnas "ateina" su visu savo melodeklamaciniu fantasmagoriškumu ir nei demaskuoja, nei apverčia aukštyn kojomis visą spektaklį lauktos atomazgos. Lyrinės tonacijos, kurias iki šiol laužė, slėpė savo raiška aktoriai ir kurias jautei muzikoje (kompozitorius Algirdas Martinaitis) bei šviesų pokyčiuose, dabar prasiveržia visu savo sentimentalumu ir užgula, tiesiog nuvaro karstan bejėgį Gavrilą. Kaukės išsiviepia graudžia šypsena. Iš ko juokėmės?