Keturi nebrendilos ankštame suole

Scena iš spektaklio "Ferdydurke"

Lenkų instituto į Vilnių kviesta Varšuvos trupė "Teatr" Jaunimo teatro scenoje gruodžio 10 d. parodė vieną įdomiausių savo spektaklių "Ferdydurke" pagal Witoldo Gombrowicziaus romaną. Spektaklio režisieriai - Januszas Opryńskis ir Witoldas Mazurkiewiczius, vaidina Michałas Zgietas, Jarosławas Tomica, Witoldas Mazukiewiczius ir Jacekas Brzezińskis. Keturi vyrai beveik dviejų kvadratinių metrų aikštelėje, neatsiplėšdami nuo svarbiausio scenoje esančio daikto - suolo, kuris scenografo Jerzy Rudzkio dėka transformuojasi į skirtingas veikimo vietas, papasakojo ne tik įdomiausias savo herojų gyvenimo istorijas, bet ir pademonstravo unikalios vaidybos galimybes. Spektaklis kurtas kartu su teatru "Provisorium". "Ferdydurke" - tai antras šių dviejų teatrų darbas, apkeliavęs nemažai šalių bei festivalių ir sukėlęs didžiulį susidomėjimą dėl neįprastos sceninės kalbos, kurią čia nepailsdami kuria aktorių kūnai.

Romaną "Ferdydurke", egzistencialistinį iki kaulų smegenų, W. Gombrowiczius rašė 1936- 1937 m., kai, anot jo, dar nebuvo nei girdėti, nei regėti šios filosofijos. Egzistencialistinį todėl, kad čia žmogų kuria žmonės, o ne jis pats, ir skirtumas tik tas, jog prie kitų egzistencializmui būdingų temų prisišlieja dar viena - "nesubrendimo sfera". Tai yra jau grynai asmeniškos Gombrowicziaus egzistencijos įnašas į egzistencializmą - žmogus privačioje tikrovėje yra vaikiškas ir visuomet žemiau savo sąmonės. "Neverta tiek daug kalbėti apie "Ferdydurke", nes tai yra cirkas, o ne filosofija", - yra užrašęs Gombrowiczius savo "Dienoraščiuose" 1956 m. Ir čia, kaip ir to laiko Gombrowicziaus kūriniuose ar jo pasaulyje, nėra Dievo; čia žmonės kuria vienas kitą, priklauso vienas nuo kito ir diktuoja "asmeniškiausius" jausmus.

Spektaklio veikėjai taip pat kuria vienas kitą: iš pradžių tik užsikrėsdami vienas kito judesiais, po to - idėjomis, o vėliau ir "kurdami" vienas kito marmūzes. Šios, regis, ir bus tapusios sceninės romano interpretacijos raktu - trys, ne, keturios marmūzės šioje mažutėje erdvėje, visai arti žiūrovų, išdidintos tarsi ekrane, pasirodo ir dingsta išdarinėdamos įvairiausias grimasas ir minas, besikaudamos šiomis minomis, talžydamos viena kitą. "Nesubrendimo" sfera patalpina trejetą į siaurutį mokyklos suolą ir atiduoda iš pradžių mokytojo, o vėliau ir vienas kito savivalei: stiprioms rankoms, neginčijamoms tiesoms, nesugriaunamiems idealams. O jei norisi tuos idealus griauti, maištauti prieš primetamą valią ir rinktis tai, kas "asmeniškiau" ar individualiau, pirmiausia reikia apsiginti ar apginti savo marmūzę, visai nekrikščioniškai leidžiant ją talžyti, verčiant ja žavėtis, žavintis pačiam. Keturi aktoriai su savo keturiomis marmūzėmis, vos telpančiais į gimnazistų švarkelius kūnais - peraugę ir pernokę paklusniam mokslui trisdešimtmečiai (!) kiekvienu brutalesniu judesiu, nešvankiu žodžiu priešpriešindami save tai mokytojui, tai kolegomis, įsisuka į tokias nuo aistrų garuojančias kautynes, kad, regis, turėtų į šipulius pabirti ir suolas, ir jų pačių marmūzės. Bet ne - žaibiški aktorių judesiai, beveik nesvarūs kūnai, viena kitą vejančios greitakalbės veria istorijų nuotrupas į kūniško cirko numerius, kuriuos galėtum pavadinti "tarpžmonijiškumo stichija". Nenuglaistyta sceninio manieringumo, ši stichija artimiausia Gombrowicziaus pozicijai.

Spektaklio kūrėjai nesibodi naudoti lenkų teatro ženklus - čia ir grotovskiška fizika bei "skurdas", ir kantoriška "mirusi klasė" su veidais tarsi kaukėmis ir žiauriais žaidimais; vyskupo kepuraitė, kryželiai, karstelis. Tik estetizuotas "nesubrendimas", kanonizuoti sceniniai lenkų teatro ritualai čia nuvainikuojami ir prapliūpsta nevaržomu vyrišku juoku - taip veikėjai išsilaisvina iš taisyklių nustatyto pasaulio ir, anot Gombrowicziaus, "užuot buvę problemiški, tampa kategoriškais".