Muzika

Sonatos Alšauskaitės rečitalis

kronika

Pianistę Sonatą Alšauskaitę iš jos bendraamžių koncertų publika pažįsta turbūt geriausiai. Dar besimokydama Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, mokytojos L. Jakniūnienės specialybės klasėje, S. Alšauskaitė akivaizdžiai, nuosekliai bei perspektyviai stiebėsi, dažnai ir labai sėkmingai dalyvaudama tarptautiniuose jaunųjų pianistų konkuruose Prahoje, Atėnuose ir kitur. Dabar, tapusi Lietuvos muzikos akademijos (prof. P. Geniušo) studente, ši atlikėja vis dažniau nudžiugina koncertinėmis programomis, kurių užmojai liudija augantį meistriškumą, žingsnis po žingsnio brandinamą individualų braižą. Pastaruoju metu S. Alšauskaitė studijuoja iškart dviejuose kursuose - III ir IV, rengdamasi rimtam studijų posūkiui, kurio horizonte - Klivlendo (JAV) muzikos institutas.

Gruodžio 3 d. Muzikos, teatro ir kino muziejaus salėje įvyko S. Alšauskaitės rečitalis, kurio programoje skambėjo L. van Beethoveno ir F. Chopino kūriniai. Šios pianistės sceninėje praktikoje iki šiol vyrauja romantinis fortepijono repertuaras, dėsningas visų šios profesijos atstovų akademinėms studijoms, o ir vėliau. Tačiau, regis, būtent romantinė muzikinės minties raiška nėra formalioji S. Alšauskaitės repertuaro dalis. Šiai pianistei būdinga poetinės sampratos ir valingumo, veržlumo ir lyrikos, disciplinos ir fantazijos darna. Todėl ir jos interpretacijos linkusios išsidriekti lyg ir tradiciškai, tačiau be įprastų štampų - jose visada išgirsi dvasios ir vaizduotės polėkio sunokintų jaunatviškų atradimų.

Nenuostabu, kad su savo pedagogu S. Alšauskaitė šiam tarpsniui pasirinko vieną vėlyvųjų L. van Beethoveno sonatų - 28-ąją, op. 101. Tai kūrinys, reikalaujantis individualaus aktyvumo jį įprasminant, nuolat skatinantis matyti toliau, jausti tematinės plėtros laisvės perspektyvą. Nelengvai suvokiamas ir šio opuso daugialypumas, integruojantis ir estetinę, ir fizinę fortepijono skambesio prigimtį. S. Alšauskaitei pavyko sutelkti į visumą šią muzikinę medžiagą, pavyko kontrastingų potepių kontūrą pagilinti prasmingais pobalsių atspalviais, švelniu poetiškumu atverti II dalies, Adagio ma non troppo, grožį, ugningai išartikuliuoti IV dalies fugato energiją. Vėliau paskambintuose šešiuose F. Chopino Etiuduose (Nr. 1, 2, 10 iš op. 10 ir Nr. 4, 6, 8 iš op. 25) jaunoji pianistė irgi stengėsi "nepamesti" šių virtuozinių miniatiūrų estetinio dėmens, pasirinkdama gal kiek patogesnį tempą, bet piešdama skirtingų charakterių palytėtus įsimintinus meninius vaizdus. Dar iš ankstesnių metų S. Alšauskaitę atlydėję F. Chopino Andante spianato ir Grande valse brillante, op. 22, užbaigė koncertą, pagrįstai darsyk paliudiję šios pianistės gebėjimą ne imituoti, o ieškoti savų atlikimo motyvų, patvirtinę jos norus bei intencijas girdėti ne vien frazių, formos padalų jungtis, bet ir matyti kompozicijos visumos horizontą.

Vytautė Markeliūnienė