Įvairių aspektų derinys

Petras Geniušas ir Juozas Domarkas A. Rakausko nuotr.

Einant į vieną paskutiniųjų šiais metais Nacionalinio simfoninio orkestro koncertų, iš anksto negalėjo nestebinti jo programa - nemenki masteliai (net keturi simfoniniai veikalai), XX a. muzikinės erdvės, lietuviška partitūra, akademinio ir džiazo orkestro derinys. Šitaip sumanytas vakaro repertuaras, sutelkti skirtingo, efektingo kolorito opusai liudija pagrindinio Filharmonijos kolektyvo ir jo meno vadovo pastangas praplėsti tradicinę koncerto kompoziciją, pakviesti įvairesnę publiką, o gal ir pradėti drąsiau eksperimentuoti muzikinių programų požiūriu (nors nesinorėtų kartu teigti, jog tik taip sukuriama įsimintina koncerto kokybė - matome, jog dažnokai konceptualios orkestro programos kažkodėl lieka muzikos gerbėjų bemaž nepastebėtos). Gruodžio 7 d. koncertas Nacionalinėje filharmonijoje išsiskleidė iš tiesų neįprastai marga muzikos palete - V. Barkausko, M. de Fallos, M. Ravelio ir R. Liebermanno kūriniais, diriguotais Juozo Domarko. Tačiau vakaro programai plėtojantis, ne kartą kilo mintis apie stilistinius kūrinių derinius, apie šių kūrinių sekos padiktuotus visumos darnos niuansus, koncerto dramaturgijos rezultatus, apie dekoratyvumo ir prasmingos meninės vertės santykį.

Koncertas, pradėtas kompozitoriaus V. Barkausko simfoniniu triptiku "Trys aspektai", op. 17, parašytu daugiau kaip prieš tris dešimtmečius, ne tik priminė, kad Nacionalinis simfoninis orkestras ir jo dirigentas J. Domarkas gali sustyguoti moderniomis priemonėmis grįstą muzikinę medžiagą ir parengti ją įprasmintam skambėjimui, bet ir įtikino, kad lietuvių autorių kūrybos amplitudė simfoniniuose koncertuose neturėtų apsiriboti naujausiomis premjeromis ar vien jubiliejams skirtais atlikimais. Drauge su šia diena žengiantys ankstesnieji opusai nestokoja galimybės būti naujai išgirsti, apmąstyti. Archajiškumo ir modernios plastikos bei ekspresyvumo jungtis "Trijuose aspektuose" išsiskleidė lygiaverčiu dialogu, jungiančiu aplikacinius elementus ir visumos siekį, kamerišką folkloro savitumą ir nepretenzingą jo integraciją į simfoninę erdvę.

Sakyčiau, grafiška kūrinio sampratos pajauta (naudinga pirmajam opusui) įsiskverbė ir į kitą partitūrą - M. de Fallos II siuitą iš baleto "Trikampė skrybėlė", kur, regis, tokios sampratos anaiptol nepakako. Ryškios melodikos ir ritmo žaismu alsuojančio pietietiškos prigimties kūrinio interpretacija nestokoja reljefiškumo, energijos, tačiau pristigo temperamentingos elegancijos, koloristinių užmojų ar tiesiog meniško muzikavimo malonumo kibirkščių, kurios nuolankiai užleido vietą techniškam amatui.

Pirmoje vakaro dalyje laukė dar ir trečias veikalas - M. Ravelio Koncertas fortepijonui (kairei rankai) ir orkestrui, pasižymintis šiam autoriui būdinga virtuozinės technikos ir niuansuotos instrumentinės kaligrafijos lydiniu. Fortepijono partiją atlikęs pianistas P. Geniušas, patyręs romantinės muzikos interpretuotojas, kai kur pasitelkė net listiškąją retoriką, aprėpdamas valingos patetikos plotį. Nestokojantis improvizatoriaus talento pianistas, derindamas harmoniją ir ritmiką, griežtumą ir trapumą be didelių fizinių pastangų meniškai komponavo dramatišką, sodrią spalvinę visumą, kurioje ypač svarbus dėmuo - tuo pačiu dramaturginiu potėpiu apgaubta, lanksti orkestro muzikinė mintis, teigianti šios vienadalės kompozicijos nuoseklios plėtotės pojūtį. Šią mintį, turint galvoje M. Ravelio tembrinę išmonę, detalizuotą instrumentuotę, plastišką artikuliaciją, orkestras plėtojo ne visai tolygiai, kiek inertiškai, stigo dėmesingesnio įsiklausymo.

Vakaro pabaigoje išgirdome šveicarų kompozitoriaus R. Liebermanno (1910-1999) prieš 50 metų parašytą Koncertą džiazo ir simfoniniams orkestrams, kurį drauge su Nacionaliniu simfoniniu orkestru atliko Kauno bigbendas (vadovas R. Grabštas), solavo S. Sasnauskas (trombonas), V. Ramoška (trimitas), T. Botyrius (altinis saksofonas) ir A. Anusauskas (fortepijonas). Šis kūrinys Filharmonijos kolektyvo repertuarui neįprastas, įvairiais požiūriais patrauklus ir, regis, savo prigimtimi provokuojantis akademinio žanro muzikantus atsiskleisti nekonvenciniame amplua. Kita vertus, mozaikiškoje Koncerto kompozicijoje buvo justi neslepiama R. Liebermanno simpatija džiazo elementams - tą liudijo ir forma, ir džiazo muzikantams suteiktas svarbus vaidmuo. Pastarieji klausytojų iš tiesų nenuvylė, pripildydami Filharmonijos salę kultūringos, profesionaliai išsiliejusios improvizacijos gaivalo, tembrinės žaismės ir nuoširdaus muzikavimo.