Futuristinės vizijos

Šiuolaikinio meno centre rodomos Aernouto Miko "Videoinstaliacijos". Joms atiduota didžioji antrojo aukšto salė, menininko valia paversta ne tokiu jau dideliu biomorfinio pavidalo aptvarėliu lankytojams judėti ir žiūrėti. Nors, tiesą sakant, sukurtos erdvės aptvarėliu vadinti nederėtų - šis žodis pernelyg arti agrarinės kultūros. Aernouto Miko architektūra labiau primena modernias futuristines vizijas: ji susijusi ne su banalioje kasdienybėje vis trinamais vidiniais ir išoriniais pastatų kampais, o greičiau su virtualiomis vizualinėmis patirtimis iš jau senstelėjusių, bet vis dar fantastinių, t.y. taip ir neišsipildžiusių, filmų. Tai sterili balta labai netaisyklingos formos salė, nuo tikrosios atskirta keisčiausiomis trajektorijomis besirangančio dirbtinės sienos perimetro. Sienose įmontuoti ekranai transliuoja taip pat gana neįprastus, lyg ir modifikuotos žmogiškosios tikrovės vaizdus. Šie vaizdai, žinoma, yra "Videoinstaliacijų" ašis. Būtent į juos, o ne į architektūros vingius, privalo klusniai nukrypti žiūrovo akis. Tai ir būčiau dariusi, jei ne tas agrarinės kilmės žodis pačioje pradžioje. Pamaniau, jog jis netinkamas, nes toje pačioje žemdirbystės vaizdinių prikimštoje mano galvoje susijęs dar ir su prievarta, pavyzdžiui, jame uždarytiems ir iš anksto Kalėdų stalui numatytiems gyvuliams. Meno erdvėje jis asocijuojasi su tokiais kūriniais, kaip kad prieš kelerius metus ŠMC įrengta vielinėmis sienomis aptverta muštynių salė menininkams; per vienas Studentų meno dienas "Akademijos" galerijoje rodytas narvas su gaidžiu, dorojančiu keptą ar rūkytą vištą, ir pan. Tuo tarpu Aernouto įkurta erdvė kelia visiškai teigiamas ir ramias emocijas. Buvimas joje siejasi su malonumu, o ne kokiomis nors represijomis. Tačiau aptvaras yra bene vienintelis daugmaž tokiai architektūrinei situacijai nusakyti skirtas lietuviškas žodis - ŠMC platinamame informaciniame lapelyje įrašytas "asimetriškas kambarys" skamba neįtikinamai ir, palyginti su vaizdu tikrovėje, netiksliai it koks neadaptuotas vertinys. Erdvė, kurioje atsiduria žiūrovas, veikiau primena nesudėtingą labirintą: įėjimas, keletas takelių, užsibaigiančių atsitrenkimu į sieną (ekraną), keletas stačiakampių ertmių sienose norintiems patekti anapus, bet, mąstant logiškai, taip pat niekur nenuvedančių, pagaliau vienas tikras išėjimas. O labirintas - taip pat tokia lyg ir aptverta kankinimų (bent jau pasiklydus ar pradėjus nuobodžiauti) vieta: neišeisi, kol nerasi tikro kelio. Negana to, per parodos atidarymą į "Videoinstaliacijų" vidų buvo galima patekti tik pro "įėjimą" ir griežtai draudžiama pro "išėjimą". Todėl užuot rašiusi apie videovaizdus tebekalbu apie prievartą ir aptvarą, mat galų gale Aernouto Miko erdvė tokia ir yra. Tik iš pradžių to nepastebi - pernelyg gražu, kad tiktų vienintelis į galvą ateinantis apibūdinimas. Tačiau čia prisiminiau vieną instaliaciją iš "Traukos centro" - dešimtį ratu stovinčių televizorių, užburiančių centre atsiduriantį žiūrinėtoją saldžiu, bet grėsmingu (visgi dešimt interpretacijų vienu metu) dainos "Killing me softly with this song..." niūniavimu. Pagalvojau, kad galbūt kažkur pasaulyje kuriamos represyvios, bet rafinuotos ir civilizuotos instaliacijos (ir institucijos), kadangi jų kūrėjų kalbomis jos gali būti neutraliai įvardytos kaip asimetriški kambariai ar dar kaip nors kitaip. Ir atvirkščiai - galbūt dėl kalbos vartojimo lietuvių instaliacijos dažniausiai artimai susijusios su skrandžiu ir kitomis aršiai kūniškomis funkcijomis (pvz., "Susitikimų platformos" pagrindas stalas), ir yra tokios akivaizdžios bei naivios.

Tačiau šiaip ar taip mes kalbame apie Aernouto Miko kūrinį. Tiesą sakant, visai nesirengiau įžvelgti "Videoinstaliacijų" architektūrinėje dalyje represinės instancijos, juolab jog ji kūrinio struktūroje nevaidina jokio svarbesnio vaidmens. Jei ką ir reiktų apie ją pasakyti, tai galėtų būti kokia nors paprasta frazė, esą sukurta architektūra puikiai atriboja kasdienių ir meno patirčių erdves, be specialių žiūrovo pastangų sutelkia jo dėmesį į meno kūrinius ir neleidžia šiam blaškytis nei būti blaškomam (prieblanda, jokių aštrių kampų), dera su kūrinių nuotaika ir ją papildo, apskritai, kuria labai pozityvią bei meditatyvią atmosferą. Dar būčiau tarstelėjusi, kad instaliacija savo somnambuliškomis nuotaikomis gerokai primena prieš kurį laiką ŠMC demonstruotą Emmanuelle Antille video- projektą "Gilus kaip miegas, greitas kaip širdis", ir priskyrusi abiejų kuratoriui Kęstučiui Kuizinui jo paties skonį (pirmą kartą taip aktyviai besiskleidžiantį ŠMC).

Tačiau dabar laikas daryti tai, kas buvo seniai sumanyta ir netikėtai nusikėlė į antrąją teksto dalį, - pereiti prie Aernouto Miko videodarbų, kurie yra visa ko ašis. Šiaip jau darbai daro didingą ir monumentalų įspūdį: dideli ekranai rodomus žmones paverčia beveik žiūrovų dydžio; sulėtėjęs veiksmas teikia įvykiams tam tikro svarumo; o filmuose neegzistuojantis garsas prideda iškilmingumo pojūtį (it tylos minutė). Taigi atrodo, jog visi keturi videofilmai ir septyni ekranai mums transliuoja tam tikrą ritualinį vyksmą - net nesigilinant į rodomus įvykius apie tai byloja išvardyta "ikonografija". Tačiau pasigilinus tampa nelabai aišku, kodėl nuotaika turėtų būti rituališka ar net sakrali - akivaizdu, jog scenos priklauso mūsų banaliam pasauliui. Pirmas videofilmas (keturi ekranai): po kažin kokią pramonės ir industrijos nusiaubtą aikštę (gal mašinų stovėjimo) juda vaikai - bėgioja, prigula, žaidžia su kelmais ar dėžėmis; kai kurios dėžės padegtos liepsnoja. Taigi, mažų delinkventų pasaulis. Antras videofilmas: ant smėlio sėdi septyni sportiškai apsirengę žmonės; kai kurie iš jų verkia, kai kurie juokiasi. Tiesą sakant, tai nelabai skiriasi. Galėtų būti kokie nors emocijų apimti bėgikai Palangos pliaže. Trečias videofilmas: lapuočių peizaže sustoję aplink medžio kamieną aukštyn žemyn šokinėja visokie vyrukai. Netoli jų matyti sėdintys ir besišnekučiuojantys žmonės su šunimis. Vyrukai, sakytumei, elgiasi keistokai, bet juk visko pasitaiko, juolab šalia sėdintieji į juos net dėmesio nekreipia. Ketvirtas videofilmas: patalpoje, kurios grindys klote nuklotos visokiais suplėšytais ir suglamžytais popiergaliais, abejingai sėdi ar kartais galbūt sunerimę sujuda kostiumuoti tarnautojai. Gal kokia nors biržos krizė. Vienaip ar kitaip, aišku, jog apie metafizinius vyksmus bei patirtis kalbėti čia ne vieta - visa didybė tarnauja kam kitam. Aernouto Miko filmavimo būdas man primena dar vieną dalyką. Kažkada per televiziją buvo pademonstruotas dirbtinai sukurtas musę supančio pasaulio vaizdas: žmonių pavidalai jos akimis atrodė dideli ir nepaprastai lėti. Net visi garsai, palyginti su musės apytaka ir apykaita, buvo beveik išnykę - kol po vieno pasigirsdavo kitas, susidarydavo nemažas tylos intervalas. Kol vyriškis nusitaikydavo į musę laikraščiu ir pastarasis pradėdavo artėti, ši dar spėdavo įsiurbti šiek tiek skrebučio ir laiku nuskristi. Žinoma, ji negalėjo suprasti žmonių veiksmų, bet matė juos kur kas aiškiau nei jie patys. Žiūrėdama į Aernouto Miko videodarbus išgyvenau kažkokį panašų, šiek tiek musišką pojūtį. Nors rodomas pasaulis atrodo išties pažįstamas ir, kaip pasakyta informaciniame lapelyje, vaizduojamos banalios kasdienės situacijos (gal net ne situacijos - tiesiog judesiai), jos atrodo pakankamai nutolusios nuo manojo suvokimo. Veiksmas vyksta pernelyg lėtai, kad būtų galima susieti jį į kokį nors pasakojimą, judėjimas pernelyg prėskas ir neemocingas, jog būtų galima suprasti, paaiškinti ar pateisinti veikėjų elgesį. Stebėjimas "per atstumą" iš žmogaus-musės pozicijos sukelia tam tikrų abejonių. Sakykime, ar vaikas taip amorfiškai ir bukai tampo kelmą dėl to, kad Aernoutas liepė jam taip daryti, o tai labai nuobodu ir neįdomu, - ar dėl to, jog vaikas iš tiesų yra amorfiškas ir bukas, kad visi jo veiksmai yra vangūs ir nesuinteresuoti. Palikime vaiką ramybėje - tą patį galima pasakyti ir apie bet kurį suaugusįjį.

Jau minėjau, kad besijuokiantys ir verkiantys atrodo beveik taip pat, ir išskyrus tą menką išraiškėlę jokio aktyvumo daugiau nedemonstruoja. Beprasmiška tikėtis atsakymo, ar žmonės atrodo tokie žemiški ir juokingi gyvūnai, o ne kažkokie protus, technologijas, darbus, namus, tikslus ir panašius dalykėlius turintys didūs veikėjai todėl, kad jie tokie yra, ir reikėjo pakeisti vien žiūrėjimo kampą (ar laiko tėkmę), norint tai suvokti, ar todėl, kad Aernoutas pasistengė sukurti atitinkamą įspūdį pasinaudodamas technologiniais efektais bei galimybėmis, nebloga savo fantazija, kuratoriais? O jei būčiau nufilmuota apžiūrinėjanti Aernouto parodą ir paskui parodyta sulėtintai, gal taip pat būčiau panaši į beskonę ūmėdę? Ar taip atrodyčiau todėl, kad visi sulėtinti kadrai atrodo vienodi, o gal dėl to, kad jau galvoju apie aptvaro dialektiką ir visai nebesidomiu paroda?

Žinoma, autorius nesiekia rasti, parodyti ar demaskuoti tiesą ar netiesą, veikiausiai jo tikslas - kokia nors žiūrovo reakcija, geriausiai - nerimas. Ne veltui ir informaciniame lape dar sykį it nageliu krepštelima per smegenis: teigiamas begalinis menininko susidomėjimas socialinių ir estetinių santykių dinamika bei jos tyrinėjimas. Nuo išvadų apie mokslinius eksperimentų rezultatus šįsyk susilaikysiu, tačiau vizualusis planas, bent jau mane, įtikino visiškai.