Stasė Lygutaitė

* * *
Šviesa ir tamsybė
Susitinka
Ir tampa vienodos -
Bespalvės ir lengvos -
Tik vienintelį kartą -
Tik vieną
Mirties akimirką.

Juodų kadagio uogų žiupsnelio
Nuo baltos iškrakmolytos staltiesės
Nebeatskirsi.

2002 10 16

Vakarykštis džiaugsmas

Atskrenda paukštis -
Žvilgančios plunksnos,
Išgaląsti nagai,
Plėšriai išplėstos akys.
Įnirtingai plaka sparnais
Įkaitusį vasaros dangų.

Bet štai nusileidžia
Ant sausros išdegintos žemės
Ir pamatai:
Čia tik apdulkėjus
Vargano paukščio iškamša.

Tai toks vakarykštis
Kraują ugnim varinėjęs,
Kūną kaip plunksną nešiojęs
Mano džiaugsmas
Šiandieną.

2002 10 18

Atodūsis

Plaukia
Virš miško
Baltas vasarvidžio debesis,
Toks lengvas
Kaip mano atodūsis
Atsisveikinus
Ir viską pamiršus.

2002 10 15

Svetimos alyvos

Trokštu būti
Vis toliau
Nuo šitos rudenio gatvės,
Nuo šito vėjuoto vakaro,
Nuo tos valandos,
Kai atsiveria tuštuma,
Kurios neužpildo niekas -
Nei gyvieji, nei mirę.

Ir alyvos,
Kurios tiktai man žydėjo,
Jau nuogos
Ir kaip svetimos ošia.

2002 10 08

Iš buvusio mano dangaus

Iš buvusio mano dangaus
Atskrenda paukštis
Ir tylėdamas žiūri
Į vyšnios šakelę,
Vystančią mano rankoj.

Iš buvusio mano dangaus
Atplaukia lietaus debesis,
Bet nenukrenta
Nė lašelis.
Iš buvusio mano dangaus
Pasklinda šviesa,
Bet šešėlis,
Kur stoviu
Pasilieka
Toks pat tamsus.

Ir to tylinčio paukščio,
Žiūrinčio į mane,
Nebedrįstu,
Nebemoku prakalbint.

2002 07 13

Visur

Išsiskleidė
Pienių žiedai,
Ir laikas
Pasidarė
Geltonas.

Ir švietė,
Ir mirguliavo
Visur,
Ir nieko
Jam padaryt
Negalėjai.

2002 05 28

Lauko pelės, nešančios grūdą,nepasivysi

1.
Išvaryta iš rojaus
Lauko pelė
Graužė
Aštriais dantimis
Palaukėj atrastą grūdą,
Tamsoje
Į urvelį
Įsitempus
Savo vienatvę
Ir savo teisybę.

Didelė buvo
Ta lauko pelės vienatvė,
O grūdas -
Visai mažytis,
Užtat saldus.

2.
Bėgo lauko pelė
Per rudenio šaltą ražieną.
Traukės iš kelio bėgančiai pelei
Visi padarai - matomi ir nematomi,
Išnykdami toj ražienoj,
Tartum migloj.

O antrojoj vienatvės pusėj,
O antrojoj teisybės pusėj
Jau kilo, formavosi kitas ruduo
Ir kitas ražienos grūdas.
Ir žaibas tasai,
Kuris perskros urvelio tamsą
Ir sugebės lemtį apakint.

2002 10 05

Kad neišgirsčiau

Vaikystėj bijojau tamsos.
Naktimis,
Kol užmigdavau,
Glausdavaus prie sesers,
Kad užstotų mane
Nuo to,
Kas ateina iš niekur.

Užkimšdavau sau ausis,
Kad neišgirsčiau to,
Kas gali prabilti
Tamsoj
Tavo balsu,
Tavo balsu
Iš artėjančio laiko.

Tavo balsu,
Kurio niekada neišgirsiu.

2002 06 21

Vakaras dar toli

Vaikštau
Žirmūnų gatvėm
Galvodama
Apie tave
Kaip apie mirusį.

Patamsėja
Jovaro lapai,
Šaligatvio plytos,
Langai,
Pro kuriuos praeinu
Nepažvelgus,
Nors vakaras
Dar toli.

2002 06 20

* * *

Šaligatviu
Šliaužia
Sraigė
Tylėdama.

Kiemo šermukšnis
Auga ir auga
Šlamėdamas.

Plaukia
Dangum debesis
Sunkėdamas ir artėdamas.

Ak, jau visai netoli
Mano gyvenimo.

2002 10 17

* * *

Žiūrėt į lapkričio ūkanas
Gera yra.
Iš visur apgaubia ramybė
Tokia pat lengva,
Kaip ūkanos.

Troleibusų stotelė tuščia,
Tyli ir mįslinga.
Iš čia gera yra žiūrėti
Į rudenį.

Rodos, matai, kaip tolsti
Nuo savo gyvenimo
Lengva ir ramia širdimi,
Nes viskas, kas ne mano yra,
Pradingsta lapkričio ūkanoj
Lygiai taip pat, kaip tai,
Kas tiktai man priklauso.

2002 10 24

* * *

Žmogus
Eina tylėdamas.
Sustojęs prieš medį
Užsimerkia
Tarsi prieš šviesą ar Dievą.

Žmogus
Eina tylėdamas.
Pilna jo burna burtažodžių,
Bet nepraveria lūpų,
Kad neišsprūstų nė vienas.

Nes tuštuma
Skaidresnė ir švaresnė
Be žodžių.

2002 06 16

Diena iš begalinės aukštybės

Įkvepiu dieną
Kaip orą.
Ji ošia many,
Pulsuoja smilkiniuose
Lyg kraujas.

Sustingdo pirštus,
Todėl negaliu paliesti
Nieko -
Nei veidrodžio rėmo,
Nei savo stiklinių karolių,
Nei šešėlio ant sienos.

Kokia galinga diena,
Kuri plūsta ir plūsta
Iš begalinės aukštybės.

Koks mažas,
Niekingai mažas
Prapuolęs
Mano plaukų smeigtukas.

2002 08 19

* * *

Ūmai
Nutilus gegutei
Pasaulis netenka svorio.

Plevena kaip peteliškė
Nepaliesdamas
Tavo gyvenimo.

Ir žydinčios ievos,
Ir prie kranto priplaktos šiukšlės,
Ir pievon nutūpęs varnėnas
Atrodo lyg netikri,
Lyg pamėklės
Iš nebūties
Arba sapno.

2002 08 20

Daužės širdis iš baimės

Pro šalį lyg didelis paukštis lėkė pasaulis
Eidamas vis mažyn ir mažyn.
Traukėsi nuo manęs
Rudenio medžiai, vijokliais apėjusios sienos.
Aštrios sekundės, lėkdamos paskui pasaulį,
Skaudžiai įdrėksdavo odą.
Daužės širdis
Iš baimės, vienatvės ir liūdesio, nes
Rudenio medžiai traukės tolyn nuo manęs.
Grėsminga tyla
Ėmė tirštėti, slėpti viską, ką turėjau išsaugot
Lekiant pro šalį pasauliui,
Aštrioms sekundėms skaudžiai įdreskiant
odą.

2002 03 20