Kultūros politika šiandien

Tęsiame diskusiją "Kultūros politika šiandien", kurią perkėlėme į atskirų kultūros ir meno sričių erdves. Lapkričio 15 d. 7MD numeryje publikavome dailės srities atstovų poleminį pokalbį, o šį kartą aptariame aktualias muzikos kultūros politikos problemas. Muzikos informacijos ir leidybos centre surengtoje diskusijoje dalyvauja Nacionalinės filharmonijos generalinio direktoriaus pavaduotoja Rūta Prusevičienė, muzikos leidybos srities darbuotoja Rūta Skudienė, menų agentūros "Pro Arte" direktorius Dainius Gudaitis, kompozitorius, šiuolaikinės muzikos festivalių "Gaida" ir "Jauna muzika" direktorius Remigijus Merkelys, pianistas, įvairių muzikinių projektų iniciatorius Rokas Zubovas. Diskusiją moderuoja Muzikos informacijos ir leidybos centro direktorė Daiva Parulskienė.

Sekant ankstesnes 7MD publikuotas diskusijas išryškėjo prieštaravimai, kuriuos galime įžvelgti ir muzikos srityje. Vienas jų kyla tarp iš anksčiau paveldėtos infrastruktūros - biudžetinių organizacijų, kurios ne visada yra veiklios, bet iki šiol gauna stabilias subsidijas, ir lanksčiai dirbančių naujų, dažnai nevyriausybinių, organizacijų, nelengvai įsiterpiančių į biudžetinio finansavimo sistemą. Greta šio minėtas ir dar vienas - apibrėžkime jį kaip kartų konfliktą, kylantį ir tarp įvairių organizacijų, ir vienoje organizacijoje. Šių metų įvykiai rodo, kad arši kova vyksta Filharmonijoje, ir vyksta ji tarp galią ir įtaką prarandančių vyresniosios kartos menininkų, siekiančių išsaugoti tam tikras buvusias privilegijas, darbo stilių, ir tų, kurie norėtų įdiegti šiuolaikinius poreikius atitinkančią įstaigos funkcionavimo sistemą. Rūta, gal galėtumėte pakomentuoti šiandienę situaciją Filharmonijoje ir pasvarstyti, kaip ji veikia meninį rezultatą.

Rūta Prusevičienė: Iš tiesų daugelis žmonių norėtų susikurti saugų pasaulėlį ir ramiai gyventi. Tai pasakytina apie daugelio kolektyvų atlikėjus ir vadovus, sureikšminančius savo nuopelnus ir kvalifikuojančius save kaip tam tikrą neliečiamą tradiciją. Man įstrigo vieno Lietuvoje viešėjusio šveicarų dirigento mintis. Pasak jo, tradicija yra gana neigiamas dalykas, nes iš jos kyla tam tikros fanatizmo - net ir meninio - apraiškos. Ir tai pasitvirtino iškilus konfliktui, kurį vadinčiau ir kartų, ir tikslų, ir pasaulėžiūrų konfliktu. Vis dar diktuojantys autoritetai norėtų, kad jiems būtų priskirtos teisės ir visa, kas iš to išplaukia - finansavimas, reklama, pripažinimas ir pan., bet jokiu būdu nenori įsileisti kitokių apraiškų, kurios jau savaime yra pribrendusios ir gyvybingos. Bet sugretinkime vieną ar kitą Lietuvos kolektyvą ir pamatysime, kad privilegijuotieji ne visada yra pakankamai kūrybingi.

Kitas dalykas, nulemiantis būtinybę iš esmės keistis - ėjimas į ES. Pasaulinė meno rinka, tam tikros finansavimo sąlygos per programas, fondus ir pan. tiesiog verčia keistis ir daryti tą greitai. Įstojimas į ES turės ir įstatyminių padarinių - keisis sutarčių sistema ir t.t. Bet vienas svarbiausių dalykų, paskatinęs viską įvertinti kitaip - intensyvus bendradarbiavimas su rėmėjais, iš jų perimamas rinkos ir rinkodaros supratimas. Dabartinis verslas Lietuvoje daug geriau negu menas suvokia vadinamąją socialinę atsakomybę. Menininkas gal ir neprivalo kaskart galvoti, kaip jį įvertins visuomenė, bet jo ir publikos tarpininkai turėtų apie tai mąstyti nuolat. Mes patys turime didelių įsipareigojimų - ir naujai ugdyti savo publiką, ir visai kitokiais būdais ją informuoti, pritraukti. Tai ir sukelia daug konfliktų. Pavyzdžiui, nusipelniusieji pageidautų, kad pinigai būtų išdalijami kolektyvams, o šie parengtų po 2 ar 3 programas. Tačiau tai visiškas nesusipratimas, nes niekur pasaulyje nėra taip, kad kažkas gautų pinigus, o po to galvotų, kur juos išleis. Džiaugiuosi, kad šis klausimas išprovokavo nepaprastai aštrią diskusiją, nes paaiškėjo, kad mechaninėms pinigų dalyboms nepritaria ir daugelis vyresniosios kartos žmonių. Dabar jau negalima leisti viskam sustoti. Mūsų įstaigoje bus daroma nemažai pakeitimų, pirmiausia - vidinės struktūros reorganizacija, nes juk struktūra turėtų atliepti tam tikrus naujus iššūkius.

Manau, kad dabartinė struktūra apriboja ir vadovybės veiklą - turite itin daug įsipareigojimų savo kolektyvams, privalote juos įdarbinti. Ar po pertvarkų kolektyvai įgaus savarankiškumo ir veiks kaip tam tikros atskiros koncertinės agentūros?

R.P.: Tai didelė problema, nes kol kas kolektyvai nėra subrendę autonomijai, nepasirengę atsakomybei, kurią suteikia savarankiškumas: prašo pinigų, bet bevelija nieko nekeisti, kad reklama, atsiskaitymais ir t.t. rūpintųsi bendra administracija. O juk, sakykim, muzikinio kolektyvo darbo modelis turėtų būti panašus į Valstybinio simfoninio orkestro darbą. Siekiant autonomijos, kiltų ir tam tikrų finansinių bėdų, nes suverenumo galimybės vieniems kolektyvams būtų palankesnės, kitiems - mažiau palankios. Bet savarankiškumo vis tiek reikia siekti. O administracijos dar padaugėtų, nes su kolektyvu turėtų dirbti ne po vieną žmogų.

Esamos galimybės patiems kolektyvams labai palankios. Jiems duota bazė: stabiliai mokami atlyginimai, yra patalpos, administracija, koncertų salės. Tereikia atsispirti ir eiti toliau. Gaila, kad ne visi tai suvokia. Nors mūsų atlikėjams tai dar edukaciniame etape užprogramuota problema - jie iki šiol tik muzikuoja. Dabartinėje visuomenėje to nebepakanka. Reikia numatyti temas, rengti programas, patiems ieškoti savo auditorijos, o ne klausti, kodėl nepilna salė.

Anksčiau ar vėliau Filharmonijos institucinė decentralizacija vis tiek turės įvykti, ir tai lems tam tikrą koncertinio gyvenimo įvairovę bei kokybę. Įdomu, o kaip greta tokios monopolistinės organizacijos jaučiasi nepriklausomas menininkas atlikėjas? Juk koncertus rengiančių įstaigų, privačių agentūrų nėra daug, nėra net ir rinkos...

Rokas Zubovas: Galvojant apie visas mus supančias problemas, žvilgsnis nukrypsta į Angliją, radusią atsakymus į daugelį klausimų. Verta žiūrėti, ką jie daro. Ten studentai mokomi pažinti, kokioje aplinkoje jie gyvena. Ir mūsų Muzikos akademija turi Koncertų skyrių, bet šis skundžiasi, kad Brahmso, Schumanno sonatų ar pan. programos, reikalingos rengiantis egzaminams, vaikų muzikos mokyklose skamba prastai ir net yra nepageidaujamos. Mokiniai, besirengiantys būti atlikėjais, iš karto supranta, kad yra niekam nereikalingi ir visiems aplink esantiems - tik vargas. Tuo tarpu anglai, siųsdami studentus į vaikų mokymo įstaigas ar kitur, iškelia jiems tikslą surasti komunikacijos būdą, sugalvoti, kaip įdomiai pristatyti vieną ar kitą programą, kaip įtraukti žiūrovus į vyksmą ir leisti jiems pasijusti reikalingiems. Štai dėl tų edukacijos skirtumų pas mus ir išugdoma daugybė žmonių, pasirengusių dirbti dabartinės Filharmonijos sąlygomis, bet nerodančių savo iniciatyvos.

Filharmonijos reforma būtina. Kuo greičiau ji įvyks, tuo geriau ir sveikiau bus visiems, kadangi kol kas visos pagrindinės valstybės lėšos skiriamos šiai institucijai. O dėl jų panaudojimo galima būtų ir suabejoti. Per daug kritikuoti gal ir nedera, bet pateiksiu pavyzdį. Pernai buvome sukūrę modelį, kaip panaudojant 1 proc. visos pinigų dotacijos galima surengti koncertų ciklus įvairiuose Lietuvos regionuose. Kalbėjome apie miestus, turinčius nuo16 iki 40 tūkst. gyventojų, kuriuose kas mėnesį vyktų kamerinis koncertas, būtų įdomiai pristatoma programa. Ir jeigu nacionalinė institucija negalėjo skirti 1 proc. regionų koncertams, tai manau, kad čia kažkas ne taip.

R.P.: Neoponuosiu, tik pasakysiu tokį dalyką: visoje Lietuvoje atsirado vienintelė - Alytaus - savivaldybė, kurios Kultūros skyriaus vadovas inicijavo kelis įspūdingus koncertus. Jis pats kreipėsi į Filharmoniją, surado koncertams savivaldybės lėšų.

R.Z.: Dėl to, kad visi pinigai tarsi jau kažkam paskirti, nepriklausomas žmogus su Filharmonija negali konkuruoti niekuo - nei atlikėjų honorarais, nei koncertų kainomis. O, tarkim, jeigu įkursi individualią įmonę, jos padėtis palyginti su didžiosiomis kompanijomis vis tiek bus blogesnė, nes atsiskaitymo principai visiems tokie patys. Kita vertus, daug jaunų muzikantų ir nenori ką nors daryti. Bet įdomių kūrybinių jaunimo iniciatyvų atsiranda vis daugiau. Ir jiems reikia tokių agentūrų kaip Dainiaus Gudaičio "Pro Arte", kurios padėtų tas iniciatyvas realizuoti. Koncertuojančiam žmogui svarbu ir tai, kad Lietuvoje tik nedaugelis žmonių gali sau leisti lankyti mokamus koncertus. Bet visi turėtume stengtis, kad rinka neišnyktų. Manau, kad jeigu 30-40 tūkst. gyventojų turinčiame mieste sunku užpildyti salę, tai jau yra rimta socialinė problema. Būtent socialinė, o ne estetinė.

R.P.: Ir tai labai seniai užprogramuota. Socialinio bendravimo stoka ryški daugelyje sričių. Lietuvos profesionaliam menui nepaprastai trūksta bendravimo tradicijų iniciatyvų.

R.Z.: Galiu papasakot apie savo pradėtą kultūrinių programų iniciatyvą. Bandome įtraukti įvairių miestų mokytojus, kultūros centrų darbuotojus. Norime, kad jie būtų bent minimaliai finansiškai įsipareigoję, nes tuomet didėja suinteresuotumas rezultato kokybe. Norima, kad renginys būtų įdomus, gyvybingas. Kitas dalykas - paties mokytojo dalyvavimas meniniame gyvenime. Manau, jei dailės mokytojas nelanko parodų, tai atsiliepia ir mokiniams - jei nesvarbu mokytojui, kodėl turėtų būt svarbu jiems?

Taigi daugelis bėdų susijusios su būsimųjų koncertų lankytojų ar muzikų ugdymu. Šiuo metu Kultūros ministerijoje vykdoma regioninė programa, tačiau atrodo, kad pagrindiniai šios programos "interesantai" - ne mažesnių miestų ir miestelių kultūros gyvenimo organizatoriai, bet Vilniaus muzikiniai kolektyvai, "eksportuojantys" savo renginius į mažesnius miestus. Man toks ryšys neatrodo labai teisingas.

R.Z.: Šiemet pradėjau bendradarbiauti su savivaldybių Kultūros skyrių vadovais. Manau, jei jie paprašytų mūsų siūlomai programai finansavimo, jį tikrai galėtų gauti, tik galbūt dar ne visi moka panaudoti savo galimybes.

R.P.: Žinau, kad kelios savivaldybės tai jau daro ir įvardija kaip profesionalaus meno sklaidą savo regione.

Ir vis dėlto kyla klausimas: gal vietos bendruomenės geriau žino, ko joms reikia ir kas įdomu, o mes joms peršame "profesionalųjį meną", klasikinę muziką?..

R.Z.: Pianistas Antanas Smetona kartą yra pasakęs: jeigu būtų mokinių valia, visos konservatorijos užsidarytų rytoj. Nemanau, kad nepasirengęs žmogus noriai skaitys Rielke ar klausysis Richardo Strausso muzikos. Menas - labai stiprus ir paveikus dalykas, ir mūsų uždavinys - paskatinti žmogų tai suprasti. O kalbant prie Kultūros skyrius, kiekviename mieste situacija yra kitokia. Vienur tai tik kultūros, kitur - kultūros ir švietimo ar kultūros, švietimo ir sporto skyriai. Ir jiems vadovauja įvairių sričių specialistai. Nuo jų asmeninės veiklos priklauso ir interesų ratas, sprendimų modeliavimas...

R.P.: Manau, kad ugdymo problemoms valstybės lygiu skiriama per mažai dėmesio. Y. Menuhinas, sužinojęs, kad Lietuvoje ketinama reformuoti muzikos mokyklų tinklą, tiesiog pasipiktino: esą toks muzikos švietimo naikinimas tolygus žmogaus teisių pažeidimui. Juk muzikinis ir meninis lavinimas - tai absoliuti socialinė būtinybė. Meninis ugdymas gyvenime praverčia labai daug kur - ir bendraujant, ir psichologiškai, o svarbiausia - jis būtinas kūrybinei raiškai. Būtent kūrybiškumas dabar pradedamas vertinti kaip pagrindinis dalykas, kai mažoje nišoje, už nedidelius pinigus reikia sukurti kažką ypatingo.

Dainius Gudaitis: Kol kas daugelis politikų eksploatuoja sąvoką "informacinė arba žinių visuomenė". Bet ką tai reiškia šiandien, kai informacijos galima nusipirkti? Šiandien ja disponuoju aš, rytoj - jau mano konkurentas. Žinios jau nebėra svarbiausia, prasideda idėjų arba kūrybinės visuomenės laikotarpis. Kiekvienas verslininkas supranta, kad idėjų turintis žmogus gali atnešti kapitalą. Dėl to bankai, stambios kompanijos dabar skatina meninę raišką. Įmonėse steigiami dramos būreliai, žmonės mokomi, kaip kolektyviai išrutulioti ir realizuoti idėją. Tai skatina ir novatoriškus verslo sprendimus.

R.Z.: Noriu pridurti, kad pas mus nepakankamai akcentuojamas emocinis auklėjimas. Kuo daugiau per meną gaunama emocinės patirties, tuo stabilesnė tampa visuomenė. Man regis, šiuolaikinio jaunimo brutalumo priežastis yra absoliutus emocinis nesubrendimas...

Gal grįžkime prie žemiškesnių dalykų. Meno ekonomika susiduria su labai didelėmis atlikimo menų finansinėmis problemomis. Atlikimas nuolat brangsta ir brangs, yra labai neefektyvus ir senoviškas. Visoje Europoje valstybės jau nebegali tempti tos naštos, finansuoti tiek orkestrų, teatrų ir pan. Dėl to vis svarbiau įtraukti verslą į atlikimo menų finansavimą. Norėčiau paklausti Dainiaus, intensyviai dirbančio su verslininkais, kokie yra jų poreikiai ir interesai, kodėl vienos idėjos sulaukia paramos, o kitos - ne.

D.G.: Dažniausiai tenka lįsti pro adatos skylutę. Siūlant idėją, reikia tam pasiruošti. Dirbant su verslininkais labai svarbus edukacinis momentas. Jeigu sugebi įtikinti, parodyti, kad tavo siūloma prekė tikrai gera, verslininkas su tavimi bendraus ir ateityje. Pavyzdys - šią vasarą Palangoje surengtas sezono uždarymo renginys, į kurio programą įtraukėm C. Orffo "Carmina Burana". Bendravimą su kai kuriais rėmėjais lydėjo įvairūs nesusipratimai. Derėjomės ir priėjome kompromisų. Iš pradžių buvo sunku, bet rezultatas tikrai geras, renginys sulaukė daug atgarsių žiniasklaidoje, jį palankiai įvertino publika. Verslui tai labai svarbu. Verslininkai mato rezultatą ir jį vertina. Kitais metais jau patys siūlosi bendradarbiaut. Prisideda ir Palangos savivaldybė, patikėjusi mums rengti miesto jubiliejui skirtą šventę. Taip atsiranda galimybė įgyvendinti idėjas.

Taigi pagrindinis paramos motyvas verslininkams yra pasireklamuoti, save parodyti, į kitus pažiūrėti...

D.G.: Taip, tai formuoja tam tikrą koncepciją. Jeigu pasiūlysi, pavyzdžiui, tik kurio nors kvarteto koncertą, niekas tam pinigų neaukos. Tokį koncertą gali rengti gaudamas lėšų iš ministerijos. Verslininkas neinvestuos pinigų į tai, kas jam neduoda dividendų.

R.P.: Net jei gauni pinigų iš ministerijos, nepakanka surengti tik koncertą. Per 10 metų gavome nepaprastai daug informacijos, galėjome pamatyti ir išgirsti tai, apie ką anksčiau tik nugirsdavom. Tad ir atlikimo standartai turi kisti, atlikėjams reikia nepaprastai stengtis, siekti kokybės. Tada, beje, ir atlygis bus kitoks.

D.G.: Iš tiesų, žmonių patirtis labai plečiasi, poreikiai auga. Net ir vadinamojoje provincijoje turi kurti efektingus projektus, kad pritrauktum žiūrovą. Kita vertus, po kurio laiko žiūrovai gal pasiilgs gero kamerinio koncerto. O tie dideli projektai turi būti realizuojami būtent regionuose, kur žmonių nelabai suviliosi subtilybėmis. Bet tokie projektai labai brangiai kainuoja, ir čia susiduri su kita problema - žmonės nėra pasirengę mokėti. Prie to juos irgi tenka pratinti.

Didžiojoje Britanijoje ar JAV rėmėjų pinigai sudaro išties svarbią atlikimo menų organizacijų biudžeto dalį. Ar Lietuvoje apskritai yra tiek privačių rėmėjų pinigų, kad jie galėtų daryti įtaką kultūros procesams?

R.P.: Manau, kad net jei pinigų nebūtų surenkama daugiau, verslo institucijų dalyvavimas kultūros procese bus vis aktyvesnis. Būtent verslo institucijos labiausiai perpranta rinką, o menininkai eina iš paskos ir tam tikra prasme mokosi. Bet paramos lėšos nekompensuos individualaus rėmimo (mokėjimas už bilietą), kas formuoja kitų šalių kultūrinę tradiciją. Manau, labai svarbu keisti įsišaknijusį stereotipą, kad profesionali kultūra yra nemokamas dalykas. Kita vertus, pritraukiant lėšas svarbus ir jau minėtas edukacinis aspektas. Iš darbo Filharmonijoje patirties galiu pasakyti, kad didžioji dalis rėmėjų, kurie patys pasiūlė savo paslaugas, turi kokį nors meninį išsilavinimą.

O kokia muzikos kūrėjų situacija bendroje kultūros sistemoje? Gal ją galėtų apibūdinti Remigijus?

Remigijus Merkelys: Kompozitoriams, kaip ir atlikėjams, galioja ta pati aksioma - turi kurti už dyką. Kad tokia padėtis pasikeistų, reiktų instituciškai įteisinti užsakymų sistemą, kad kūrėjas žinotų, jog užsakymų gali gauti iš įvairių užsakovų - festivalio, kolektyvo, kultūrinės organizacijos ir pan. Šiandien reali problema yra ta, kad tokių užsakymų galimybės labai ribotos. Tik festivaliai - "Vilniaus", "Gaidos", "Jaunos muzikos" - inicijuoja naujų kūrinių atsiradimą. Deja, neteko girdėti, kad kūrinį užsakytų tokia savarankiška institucija kaip Valstybinis simfoninis orkestras. Net ir Filharmonija nedaro tokių dalykų ne "Vilniaus festivaliui". Bet tikiuosi, kad jau ateinančiais metais Kultūros ir sporto rėmimo fondas žengs pirmuosius žingsnius kurdamas naujų kūrinių užsakymo sistemą, finansavimo tvarką.

R.Z.: Kalbant apie naujos lietuvių muzikos atsiradimo paskatas, labai svarbu atkreipti dėmesį ir į lietuvių kūrinių atlikimo tradicijų puoselėjimą. Užsakyti kūriniai atliekami, bet ar jie skambės vėliau, ne tik festivaliuose? Manau, reikia stengtis daryti viską, kad ta muzika skambėtų dar ne kartą.

R.P.: Tai susiję su repertuaro politika. Pavyzdžiui, Filharmonijoje šiuo požiūriu daug padarė Vilniaus kvartetas, taip pat J. Domarkas ir R. Šervenikas, ansamblis "Musica humana". Kita vertus, jei kolektyvo meno vadovas neįtraukia į repertuarą lietuvių kompozitorių kūrinių, tai vienu iš valstybės kultūros politikos uždavinių būtų įpareigojimas tai daryti. Kitaip sakant, gaudamas valstybės dotaciją turi ir tam tikrų įsipareigojimų.

O jei kalbėtume apie kompozitorius "palaikančias" institucijas, pirmiausia apie Kompozitorių sąjungą? Daugelio nuomone, kompozitorių bendruomenei lyg ir pavyksta susitarti. Nėra tokių didelių konfliktų kaip, tarkim, kitose meno srityse. Įdomu, kodėl?

R.M.: Todėl, kad Kompozitorių sąjunga jau seniai negauna finansavimo už nieko neveikimą. Esmė ta, kad sąjunga buvo priversta pasikeisti, t.y. užsiimti realia veikla - inicijuoti ir įgyvendinti gausybę įvairių programų. Ir tai ji padarė turbūt anksčiausiai, palyginti su kitomis panašiomis institucijomis - ne šiemet ir ne pernai... Šiuolaikinės muzikos festivaliai ("Gaida", "Jauna muzika", "Iš arti", "Marių klavyrai", "Druskomanija", "Bendras faktorius", "Muzikos ruduo"), atskiri koncertai bei apskritai nacionalinės muzikos skatinimas ir sklaida - tai Sąjungos veikla, nusakanti ją ne tik kaip meno kūrėjų organizaciją, bet ir kaip įvairialypę koncertinę agentūrą, užsiimančią ir meno vadyba, ir renginių organizavimu, ir atlikėjų bei kompozitorių rėmimu. Be to, efektyvi Muzikos informacijos centro veikla, leidybiniai projektai, lietuvių muzikos propagavimas pasaulyje... Kitas svarbus dalykas - konkrečius projektus vykdo aktyvūs ir iniciatyvūs bei, galima sakyti, tos pačios kartos žmonės (6-7 asmenų grupė), kurie stengiasi atstovauti kuo įvairesniems interesams. Gal todėl nėra konfliktų ar rimtų prieštaravimų tarp skirtingų kartų ar grupuočių, būdingų kitoms panašioms institucijoms.

Kompozitorių veiklai palaikyti svarbi parama (nors gal labiau socialinė) yra stipendijos, daugeliui kompozitorių ir atlikėjų suteikiančios galimybę neužmiršti kūrybinio darbo. Tačiau kompozitoriaus veikloje egzistuoja ir tikroji, su valstybės subsidijomis nesusijusi arba mažiau susijusi rinka. Ar šiuolaikinės muzikos kūrėjui padeda pragyventi pinigai, surenkami per autorinių teisių agentūrą?

R.M.: Padeda, ir kasmet vis labiau, nes gausėja įplaukų iš užsienio šalių (už kūrinių transliacijas per užsienio radijo stotis mokami didesni honorarai). Ir pačioje Lietuvoje daugėja įplaukų iš festivalių, koncertų ir pan.

Daugelio šalių, ypač nedidelių, autorinių ir gretutinių teisių gynimo agentūros vis daugiau dėmesio skiria savo šalies muzikos rinkos plėtrai, t.y. agentūros ginamų autorių muzikai, atlikimui ir panaudojimui skatinti visomis įmanomomis priemonėmis: garso ir vaizdo įrašų leidyba, radiju, televizija, reklama ir pan. Pirmiausia tai susiję su nemaža muzikos industrijos teikiama finansine nauda, kita vertus, tai prisideda prie šalies įvaizdžio kūrimo. Šis kelias gana natūralus - muzikos industrija remia savo plėtrą, tačiau mūsų autoriai, atlikėjai, fonogramų gamintojai šia galimybe naudojasi dar nepakankamai. Galbūt dėl vis dar egzistuojančios prarajos tarp rimtosios ir komercinės muzikos įrašų leidyba yra visiškai "iškritusi" ir iš valstybinių projektų. Dokumentuose akcentuojama kino, knygų leidyba, tačiau muzikos industrija net neminima, nors daugelyje pasaulio šalių ji yra viena reikšmingiausių (po kino). Per pastaruosius 12 metų taip ir nebuvo suformuota nuosekli muzikos leidybos plėtros programa, kuri padėtų muzikos leidėjams sukurti įvairesnių ir kokybiškesnių muzikos katalogų ir eksportuoti lietuvių produkciją į kitas šalis. Kita vertus, gal čia turi įtakos ir pačių leidėjų vangumas?

Rūta Skudienė: Mano patirtis labai asmeniška. Ilgą laiką dirbau Vilniaus plokštelių studijoje redaktore. Skausmingu ir lemtinu momentu studijai tapo atkirtimas nuo sąjunginės plokštelių firmos "Melodija". Sovietiniais laikas visą finansavimą gaudavome tiesiai iš Maskvos ir staiga jo netekom. Mūsų Kultūros ministerija studijos nenorėjo ar negalėjo perimti savo žinion. Kurį laiką buvom prisišlieję prie vienos akcinės bendrovės. Jai subankrutavus, vėl likome vieni. Sunkiai sekėsi gamintojų (Lietuvoje tokių po 1991 m. dar apskritai nebuvo) paieškos. Neturėjom ryšių, bendravimo su užsienio partneriais patirties. O susidomėjimas lietuvių muzika ir Lietuva buvo didžiulis. 1992 m. M.K. Čiurlionio muzikos įrašų rinkinį Japonijoje išleido kompanija "King Record". Tais metais Tokijuje vyko Čiurlionio paveikslų paroda, ir dėl lemtingo sutapimo mūsų studijos įrašai pateko į minėtos kompanijos vadybininko rankas. Vėliau prancūzų leidybos kompanija "Jade", beje, turinti platintojų tinklą visame pasaulyje, išleido net penkis lietuvių atlikėjų CD. 1994 m. su Remigijum važiavom į Paryžių, į tarptautinį klasikinės muzikos saloną "Musicora", savo jėgomis bandėm parengti leidybos stendą. Supratau, kad be kelių CD, išleistų užsienyje, nelabai ką ir turim - nei dovanojimui ir prezentacijai skirtų CD egzempliorių, nei katalogų ar kitokios stendui būtinos reklaminės medžiagos, ką jau kalbėti apie pinigus - ministerija neskyrė nieko. Patirtis "Musicora" salone buvo labai naudinga, privertė atsitokėti. 1996 m. įsteigiau muzikos įrašų leidybos firmą "Semplice". Esu parengusi ir išleidusi M.K. Čiurlionio, J. Naujalio, senosios lietuvių muzikos rin- kinius. Manau, kad pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais buvo darbo patirties, bet trūko drąsos, įžūlumo kažką naujai spręsti, rizikuoti, kurti savo verslą. Nepadarėme to, ko nepabijojo pramoginės muzikos atstovai, todėl jie dabar turi ir leidybą, ir platinimo tinklą, ir rinką, ir į Vakarus bando veržtis, o mes tik kuriam savo erdvę. Jie užkariavo eterį, o ką padarėme mes visi, kad ir nauja karta klausytųsi lietuvių muzikos? Ir ne tik lietuvių, bet ir apskritai rimtosios muzikos. Pavėlavom. Neturim išleistos nė vienos mūsų klasiko rinktinės. Tegu ir ne viskas vienodai vertinga, bet išleisti antologines kolekcijas būtina. Dabar tik Čiurlionio kažkiek įrašų yra. Stinga pagarbos palikimui, trūksta nuoseklios CD leidybos strategijos.

R.P.: Dar dirbdama Kultūros ministerijoje nuolat stebėjausi, kodėl taip ignoruojama muzikos įrašų leidyba, kodėl ji apskritai nepripažįstama kaip knygų leidyba.

R.S.: Dabar jau ir ministerija skiria jai šiek tiek lėšų, bet kiek laiko prarasta!

Šiandienė rimtosios muzikos leidyba yra atsitiktinė ir išsisklaidžiusi, atlikėjai ar kompozitoriai leidžia savo CD, bet viskas pasibaigia pagaminus diską, t.y. būtent tada, kai pagrindinis leidybos kompanijos darbas tik prasidėtų. Nė vienas mūsų leidėjas negali prisivilioti atlikėjų ir kompozitorių bent minimaliai reklamuodamas ar platindamas įrašus Lietuvoje ir svetur. Todėl lieka tik vienas būdas - ieškoti gerų leidėjų užsienyje.

R.P.: Gal reiktų visiems suvokti bendrą naudą ir pradėti galvoti apie prioritetus: LMILC - apie sklaidą, Plokštelių studijai - apie leidybą ir paveldo kolekciją, Filharmonijai - apie atlikimą. Sukūrus bendrą tinklą būtų lengviau judėti į priekį.

Baigiant diskusiją norėčiau visiems užduoti tą patį klausimą. Valstybės subsidijų politikoje vis dažniau akcentuojamas projekto kokybės kriterijus. Tačiau turbūt sutiksite, kad kokybė nėra absoliutus rodiklis, ji gali būti suvokiama labai įvairiai, o ir kriterijai gali būti labai įvairūs. Taigi, kokį projektą ir jo įgyvendinimą jūs laikytumėte kokybišku?

R.S.: Mano leidiniai randa savo klausytoją. Gal tai ir yra kokybės ženklas? Manau, kokybę nusako niša, kurioje produkcija vertinama. Paklausa parodo, ar tai, ką siūlai, yra išties reikalinga.

D.G.: Bendradarbiaujant su verslininkais, kokybės kriterijus yra perkamumas: ar paslauga perkama tik vieną kartą, ar daugiau. O vertinant veiklą, orientuotą į visuomenę, renginių publiką, kokybės kriterijus apibrėžti gana sudėtinga. Gal ateityje dabartinė veikla sukurs kokybės požymius, gal ilgainiui pats organizatoriaus vardas taps kokybės ženklu?

R.P.: Atlikėjų meno kokybę suvokiu kaip nekompromisišką požiūrį į atlikimo lygį ir atliekamą repertuarą, kaip gebėjimą komunikuoti su įvairiais socialiniais sluoksniais ir grupėmis. Manau, kokybę garantuoja abipusis atlikėjo ir klausytojo ryšys.

R.Z.: Pritariu, kad būtina tiesti tiltus tarp atlikėjo ir klausytojo. Kitaip bus tik atlikimo kokybė, bet jai stigs svarbaus komponento. Sutinku ir su Dainiumi, kad įvertinti pasiūlai kartais prireikia laiko, - tik išbandytas dalykas imamas vertinti kaip tikrai reikalingas. Tuo įsitikinau siūlydamas periferijai diskusijų pobūdžio koncertines programas, iš pradžių sutiktas gana skeptiškai, bet po metų sulaukusias pritarimo ir pageidavimų. Apmaudu, kad Kultūros ministerija per mažai atsižvelgia į investicijų kokybę - kur kas svarbiau buhalterinės ataskaitos ir teisėtas pinigų panaudojimas.

R.M.: Kokybė šiuolaikinėje muzikoje nemažai klausytojų daliai yra gana paslaptingas dalykas, tačiau per pastaruosius 4-5 metus suaktyvėjus kontaktams su "etaloniniais" naujosios muzikos solistais ir ansambliais iš viso pasaulio, kokybės aspektas tapo daug apčiuopiamesnis. Muzikinės kokybės neįsivaizduoju be tam tikro žinių bagažo (apimančio ne tik techninę išraiškos sritį), be rafinuotumo ir savitų idėjų. Visa tai susiję ir su kompozitoriais, ir su atlikėjais. Tačiau dar neretai Lietuvos klausytojai kokybę supranta visai kitaip. Todėl meniniai vertinimai dažnai prieštarauja vieni kitiems, dangstomasi neva skirtingais skoniais ir pan. O tai, manau, rodo tam tikrą mūsų klausytojų (beje, ir vertintojų bei muzikos renginių organizatorių) provincialumą. Tarptautiniai muzikos procesai, kuriuos itin aktyviai propaguoja pagrindiniai Lietuvos muzikiniai festivaliai (ypač "Gaida", "Vilniaus festivalis", eksperimentuojanti "Jauna muzika"), neabejotinai keičia visų "suinteresuotų asmenų" - kompozitorių, atlikėjų ir klausytojų - požiūrį į kokybės sąvoką. Vis dažnesni pripažintų užsienio naujosios muzikos atlikėjų pasirodymai Lietuvoje (kaip ir lietuvių dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose) po truputį naikina mūsų publikos vertinimų provincialumo apraiškas bei padrąsina ne vieną kompozitorių ir atlikėją siekti meninio, stilistinio, techninio ar kitokio tobulumo. O kokybei tai svarbūs dalykai...

Ačiū už pokalbį.

Diskusiją moderavo Daiva Parulskienė