Gėrio tapyba

Audronė Petrašiūnaitė. "Autoportretas su veidrodžiu". 2000 m.

Žemiškai tamsių spalvų lietuvių tapybos tradicijoje kartkartėmis atsiranda menininkų, nepaklūstančių visuotinio liūdesio ir savigraužos instinktams, savotiškam nepasitikėjimui ir baimei, jog paletėje gali atsirasti daugiau grynų, ryškių, šviečiančių spalvų, galinčių užgožti didingą autoriaus kančios grožį, destruktyvią prigimtį ir skausmingą ironiją. Audronė Petrašiūnaitė, pradėjusi kurti 9-ajame dešimtmetyje, iš savo kartos menininkų išsiskiria tapybos giedrumu, lengvumu, šviesa. Nors dailininkės darbuose nepamatysime ekspresyvios vaizdinės skaudžiai išgyventų temų analizės, tačiau darbų negalima pavadinti vien optimistiškais, nes už pavaizduotų motyvų gali slypėti vienatvė ir paslaptis. Kartais melancholiška ir paslaptinga, kartais vieniša ir užsidariusi, autobiografiniais elementais paįvairinta "gėrio" tapyba, kurioje vienas pagrindinių vaidmenų atitenka spalvai, savo reikšme, simboliniu ir psichologiniu turiniu artima prieškarinės dailininkų grupuotės "Ars" koloristinei tapybai. Autorės kūriniuose taip pat ryškūs XIX a. Vakarų Europos dailės pėdsakai, ypač Pierre`o Bonnard`o tapysenos ypatumai: vibruojantis potėpis, daugiasluoksniškumas, polinkis į apibendrinimą, turtingas koloritas.

A. Petrašiūnaitės kūriniai - tai dviejų priešingų pasaulių - buitinio ir anapusinio, realaus ir išgalvoto - susidūrimo laukas. Išskaidytoje erdvėje statiški ir masyvūs arba trapūs ir skaidrūs, virpantys pasirodančių motyvų pavidalai dažnai slepia simbolinę prasmę. Spalvos kuriamoje mirgančioje šviesoje paveikslų veikėjai kartais įsitraukia į paslaptingus ritualizuotus veiksmus ("Arbatos gėrimas", 2000; "Mėlynas balius", 2001) arba, atsiskyrę nuo juos supančio pasaulio, tarsi paskendę į meditaciją, mąsliai žvelgia į savo vidinį veidrodį ("Autoportretas su veidrodžiu", 2000). Dailininkės kūryba dažnai vadinama autobiografiška, joje neretai jaučiamas autorės buvimas: kartais ji pasirodo užsimiršusios moters figūros pavidalu, kartais įsikūnija į nutapytus daiktus, gyvūnus. Intymus santykis su aplinka, romantiškas, glostantis žvilgsnis perkeliamas į didelio formato drobes, kuriose realybės fragmentai paskęsta spalvų ir potėpių tinkluose. Pasirinkti motyvai tarsi balansuoja tarp būties ir išnykimo - keičiantis apšvietimui, žiūrėjimo kampui, parodo vis kitokį veidą. Metaforiškumas, rituališkumas, erdvės skaidymas dailininkės darbus sieja su Antano Martinaičio tapyba.

Parodoje eksponuojami 1999-2001 m. sukurti darbai, kuriuose A. Petrašiūnaitė toliau plėtoja savo kūrybai būdingus bruožus. Pamėgti motyvai pasirodo ir amžiaus sandūroje gimusiuose kūriniuose, tačiau šiek tiek kinta jų traktuotė, pavyzdžiui, ankstesniuose kūriniuose žmogaus figūra modeliuota pasitelkiant spalvą ir šviesą ("Gražina", 2000), vėlesniuose darbuose po truputį praranda apimtis, virsta linijiniu siluetu, primenančiu Vyganto Paukštės kontūru nužymėtas žmogystas ("Išblukęs veidas", 2001), taip pat juose keičiasi koloritas, jis įgauna žiemiškai šaltus atspalvius ("Mėlynas balius"). Šie kūriniai savotiškai iliustruoja pagrindinius dailininkės kūrybos etapus. Kasdienybės ir dvasinės būties, išorinio, materialaus ir dvasinio pasaulio vienovė dar 9-ajame dešimtmetyje tapo svarbiausia tapybos tematika. Jai atskleisti A. Petrašiūnaitė pasitelkė krikščionybės istorijos motyvus, traktuodama juos kaip universalius prasminius ženklus, ryškėjančius savotiškame ritualizuotame veiksme - vyno ar arbatos gėrimo ceremonijoje, atkeliavusioje ir į neseniai nutapytas drobes ("Arbatos gėrimas", 2000). Ilgainiui iš aplinkos labiau išskiriami stambesniu planu komponuojami motyvai, plokštėjanti paveikslo erdvė, užsiplieskianti ir vėl blėstanti vaizduojamus objektus gaubianti auksinė šviesa - visa tai apibūdina ir šioje parodoje rodomus kūrinius.