Bijanti kritika

Peeter Allik. "Gamtos vaizdas" (fragmentas). 2000 m.

Šiandienę lietuvių dailės kritiką aptarsiu vienu aspektu. Ketinu kalbėti apie baimės, apimančios rašant kritinį tekstą, apraiškas. Nors daugiausia remiuosi savo patirtimi, manau, jog baimės simptomai pakankamai akivaizdžiai iškyla daugumoje mano kartai priklausančių kritinių tekstų ir gali būti pavadinti tendencija. Nesiruošiu kalbėti apie metafizinį balto tuščio lapo siaubą, kuris gali apimti kiekvieną. Manau, kad lietuviškoji kritinio teksto baimė yra specifinis vietinis reiškinys, darantis poveikį teksto struktūrai ir kalbėjimo būdui. Pagrindiniu bijančio teksto bruožu laikau autoriaus pastangas pagaminti kokią nors rašytinę medžiagą, kurioje iš esmės vengiama išsakyti aiškią mintį ar idėją, t.y. bijoma ką nors teigti: apsilipinama citatomis, ezoteriniais tarptautiniais ar dar kokiais nors moksliniais žodžiais, bandoma ironizuoti ir čia pat tai paneigti. Perskaitęs tokio pobūdžio tekstą nesuvoki, ką norėjo ir ko nenorėjo pasakyti jo autorius, tačiau nujauti gavęs pakankamai autoritetingai parengtos medžiagos, kad galėtum sprendimus ir nuomonę apie neva išanalizuotą reiškinį susidaryti pats. Geriau pavykę pavyzdžiai net verčia manyti, jog už tekstą ir jo padarinius dabar jau atsakingas tu, o ne autorius. Štai vienas tokio pobūdžio tekstas - Monikos Krikštopaitytės "Naujosios kuratorystės strategijos". Pavadinimas, aiškiai justi, dviprasmis. Lietuvoje niekada nebuvo senosios kuratorystės, nes ji pati čia gana naujas reiškinys. Šiuo atveju "naujoji kuratorystė" ir dar pridėtos "strategijos" skamba it "naujųjų rusų viešbutis". Perskaičius analogiškų dviprasmybių pilną straipsnį nėra iki galo aišku, kur lenkiama - humoro ar ironijos link. Skaitant neapleidžia mintis, kad sakoma kažkas svarbaus. Tekstas pradedamas lyg ir daug žadančia Lietuvos kultūros analize, tačiau ši nunyksta taip ir nepaaiškėjus, kodėl čia atsirado; visi minimi faktai demonstruoja autorės dalyvavimą Lietuvos meno įvykiuose, tačiau jų deriniai pernelyg neaiškūs, jog virstų tam tikros minties link nukreiptomis nuorodomis. Štai rašoma: "Vita Zaman susilaikė nuo viešos atidarymo kalbos, publika rūpinosi asmeniškai. Pabrėžtinai įspūdinga išvaizda neleidžia apsirikti sprendžiant, kas vakarėlio šeimininkė. Šiuo požiūriu Lietuvoje būta precedentų - neįmanoma pamiršti narciziškai impozantiškos Kęstučio Kuizino povyzos su fraku." Ką iš tikrųjų reiškia šie sakiniai, skaitytojui, be abejo, yra mįslė, tuo tarpu autorei vingriai paskandinus pastraipos mintį gražioje formoje sėkmingai pavyksta sukurti rimto ir kontekstualaus rašinio įspūdį.

Tačiau tai jau gerai įvaldytos ir sąmoningai išnaudojančios bijojimo, t.y. turinio buvimo arba nebuvimo slėpimo po forma kritikos pavyzdys. Galima būtų išskirti du tokios kritikos reiškimosi būdus.

Vienas jų yra susijęs su Rytų (t.y. posovietinės Rytų Europos) valstybės versus provincijos gyventojo nepilnavertiškumo kompleksu, esą į naujai atsivėrusio meno pasaulio reiškinius žvelgdami iš sovietinio išsilavinimo pozicijų nelabai ką žinome, neturime jokių metodologinių pagrindų, nieko įdomaus negalime pasakyti, apskritai - esame nekompetentingi tol, kol pripažintas autoritetas nepatvirtina, kad viskas yra ir bus gerai. Pirmą kartą ši situacija įvardyta Laimos Kreivytės, Raimundo Malašausko, Agnės Narušytės ir Jono Valatkevičiaus pokalbyje "Jauna kritika: teksto nemalonumai" ("Kultūros barai", Nr. 4, 1999). J. Valatkevičius, kalbėdamas apie kritikos tipologizavimo sunkumus, teigia: "Tekstuose nėra pakankamai ženklų, pagal kuriuos galėtume juos suskirstyti. Įvardyčiau tai kaip humanitarinio išsilavinimo stoką. (...) Mūsų karta debiutavo tuo metu, kai buvo keičiamos vertybių sistemos. Fundamentalaus išsilavinimo stoka lemia tam tikrą rašančiojo nuostatą, kuri neverčia deklaruoti aiškesnių metodologinių principų." Kai rašiau savo pirmąjį tekstą, labai bijojau, kad skaitytojai tuoj pat įžvelgs ir manąją fundamentalaus išsilavinimo stoką. Todėl pradėjau, žinoma, nuo Jameso Joice`o citatos iš "Uliso", tuo metu pasipainiojusios po ranka, paskui sėkmingai prirankiojau kitų vilties teikiančių minčių, o jų tarpus užkimšau savuoju tekstu. Šio būdo gan greit atsisakiau, bet jį galima pastebėti ir kitų autorių tekstuose. Situaciją, kad vis dažniau prireikia "autoritetingų" svetimų tekstų, komentavo Kristina Sabaliauskaitė. 2001 m. "Šiaurės Atėnuose", tekste, skirtame parodai "Egzotika", ji rašo: "Ak, iki ko priėjome, kad parankine knyga tapo nebe Biblija, Koranas, Talmudas ar Lenino raštai, bet elementariausias Webster`s Unabridged Dictionary! Nežiūrėkite į mane pakėlę antakius - tai globalinis vyksmas. Jau kuris laikas kvalifikuoti menotyrininkai nebepradeda savo exotica.doc pirma nepacitavę kokio solidaus Le Petit Robert ("malenkij, no udalenkij") ar Tarptautinių žodžių žodyno, surašyto vietiniu dialektu. O ką daryti... juk reikia kažkaip viską legitimuoti šiame visuotinai neatsakingame pasaulyje. Štai kad ir paroda "Egzotika". Net pats kuratorius, solidusis Deimantas Narkevičius, neprisipažįsta, kodėl išbūrė "Egzotiką" [...]. O ką daryti vargšėms menotyrininkėms? Juk joms taip svarbu viską daryti kaip reikiant; joms taip nesinori į pasaulį paleisti kokio teoriškai nelegitimuoto benkarto, t.y. straipsnio. Tokiais atvejais ir padeda neišrankus krikštatėvis Websteris." Atrodo, kad šiandien tokia situacija dar labiau paplito, ir tai lemia du veiksniai: jau minėtos išsilavinimo spragos bei patetiška kultūrinių savaitraščių finansinė situacija. Pastaraisiais metais 7MD vis daugiau straipsnių rašė Vilniaus dailės akademijos magistrantės menotyrininkės (kartkartėmis magistrantai). Baigus penkis dailės akademijos kursus, mano žinios apie pasaulio kritikos istoriją ir jos sroves nebuvo pasiekusios šių dienų ir stovėjo apytiksliai ties Charles`u Baudelaie`ru. Šiuolaikinė Lietuvos meno kritika, beje, buvo išnagrinėta gana išsamiai, svarbiausiais kriterijais ir įtampos taškais laikant jos svyravimą tarp hipertekstualios postmodernios kritikos ir nulinio laipsnio informatyvumo tekstų. Vienintelis tikras mano žinojimas apie kritiką, susijęs su mokslais VDA, yra nulinio informatyvumo baimė, įdiegta Gintauto Mažeikio (nulinis informatyvumo laipsnis - tik parodos ar kūrinio vaizdo atpasakojimas), ir idėja, kad meno kritika turi atverti platesnius už plika akimi matomus horizontus, perteikta Alfonso Andriuškevičiaus, jo paties perimta iš jau minėto Baudelaire`o. Veikiausiai šių didžių misijų ir savojo menkumo jų akivaizdoje įsisąmoninimas ir pagimdo tokius sakinius: "Šiuo atveju svarbu, kad architektės Gražinos Pajarskaitės sukurti dėžučių signifikatai ir juose įdėtos B. Stulgaitės miniatiūros provokuoja žiūrovą kurti galimas darbų nešiotojos projekcijas, o kartu suvokti papuošalą kaip autonomišką objektą, galbūt pagrįstą nešiojimo ant kūno idėja (vos ne vienintelis moderniajai juvelyrikai tinkantis požiūris, kai kalbama apie papuošalo funkcionalumą)" (Jurgita Videikaitė, 7MD, 2002 m.). Šiuose pompastiškuose tekstuose gausu visokių skambių ir tiesiog tarptautinių žodžių, pvz., signifikatai ir projekcijos, kurie vartojami ne siekiant daugiau aiškumo ar iš būtinybės, bet asociatyviai, bandant suteikti tekstui kuo daugiau svorio. Bijant pasakyti kokią nors nesąmonę, stengiamasi kuo mažiau kalbėti nuo savęs ir daugiau nuo kokių nors garsių veikėjų ar tiesiog naudojant "teisingus" žodžius, lyg jie savaime galėtų suteikti tekstui prasmės. Dar vienas pavyzdys: Darius Sutkus apie grafikos parodą "Servetėlė" (7MD, 2002) rašo: "Du kartus į tą pačią upę neįbrisi!.." - sušuko kadais Herakleitas; ir to šūksnio aidas chrestomatiškai aidi po šiai dienai. Ką sušuktų senasis graikas (ar tu jo vietoje, skaitytojau), apsilankęs minėtoje parodoje, deja, jau pasibaigusioje? Teisingai: "Dukart ta pačia servetėle nepasinaudosi!" Gležnas daiktas servetėlė. Vienkartinis" ir t.t. Deja, dažnai tokie iškilmingi bandymai labiau primena jaunatviškus nesusipratimus. Gal jie ir gali būti siejami su krize, bet greičiau ne kritikos, o ekonomikos, mat net kentėdamas nuo "fundamentalių išsilavinimo spragų" kiek ilgiau rašydamas susipažįsti su savuoju požiūriu, net pradedi tikėti jo teisingumu ir abejoti kai kuriais autoritetais. Minėtos kritikos gyvybingumą veikiausiai lemia tai, jog tokių tekstų autoriai šiandien užpildo didžiąją dalį kultūrinių leidinių.

Tačiau esama kritikos, kuri peržengia pirmąjį baimės etapą. Tai nereiškia, jog ji tampa iki galo artikuliuota ir autorius aiškiai išsako kokias nors kertines mintis. Priešingai, rašomas literatūriškai ir gramatiškai nepriekaištingas tekstas, šįsyk be ne vietoje iššokančių svarių žodžių ar pavardžių (jie iššoka vietoje). Taigi rašymas yra ne atsitiktinių idėjų rankiojimas ir lipdymas, bet sąmoningas procesas. Tačiau, kaip ir anksčiau, autorius išlieka tokioje it nekaltybės savo teksto požiūriu situacijoje. Tai man primena prieš kelerius metus AICA konferencijoje Erikos Grigoravičienės išplėtotą mintį apie lietuvių dailės "neapsisprendimą". Sakyta, jog kai kurie šiuolaikiniai lietuvių autoriai atlieka kokius nors su meno praktika nebūtinai susijusius veiksmus ir pasyviai lūkuriuoja, ar šie bus "investuoti" į "meninį lauką". Kritikės ar kritikai, rašydami tekstą, a priori žino, kad į kritinį lauką šis pateks, tačiau tai netrukdo joms ir jiems neapsispręsti. Šiai tendencijai priskirčiau daugelį rašymo manierų - tai ir jaunosios kritikų kartos tariamai "objektyvūs" arba neva nulinio informatyvumo laipsnio tekstai, kokius rašo Elena Černiauskaitė, Živilė Ambrasaitė, Kristina Stančienė ir t.t.; tekstai, kuriuose žongliruojama daugybe teorinių žinių, ties kuriomis susitelkiama kartkartėmis pailiustruojant jas aptariamu meno objektu (pvz., Renatos Dubinskaitės arba Raimundo Malašausko straipsniai); tarytum ironiški tekstai, kaip kad pradžioje cituotas rašinys; tekstai, kuriuose tyčia teigiama ko nors nežinant ar nesuvokiant, pavyzdžiui, Renatos Ščerbavičiūtės tekstas apie Josefo Dabernigo filmus, parašytas motyvuojant, pasak autorės, "galbūt apsirinkančią" interpretaciją savąja pokomunistine patirtimi, kurią jai tiesiog patogu įžvelgti. Nemanau, kad taip daryti negalima. Priešingai, dėl jau minėtų nulinio informatyvumo laipsnio tekstų baimės bei įsitikinimo, jog kritika privalo atverti kokius nors platesnius horizontus, manau, jog visi tokie bandymai yra labai gražūs. Nelaimei, dauguma jų iš tiesų telieka ne itin kvalifikuotais bandymais. Pirmiausia todėl, kad retai atsiranda autorius, iš tiesų susidomėjęs tam tikra problema bei nuolat ją plėtojantis. Yra atvirkščiai - pasinaudojama strategija, kuri tuo metu geriausiai limpa prie situacijos: šiuo metu pas mus populiarios Vakarų ir Rytų problematika, lyčių teorija, psichoanalizė, ikonologija ir ikonografija, įvairios sociologizuotos visuomenės teorijos, Michelis Foucault ir panoptikumas, ir t.t. Blogiausia ne tai, kad naudojamasi įvairiomis teorijomis, bet tai, kad gerai ir iki galo nesuvokiama nė viena iš jų. Kitaip tariant, dauguma autorių rašo pseudoteorinius,pseudomokslinius ir pseudokritinius tekstus, vengdami pasakyti, ką jie patys galvoja - galbūt todėl ir atrodo, kad meno kritiką ištiko krizė, kad neaiškus nei jos objektas, nei vertinimo kriterijai, nei kritikų estetinės pažiūros. Dar 1999 m. jau minėtame keturių kritikų pokalbyje Agnė Narušytė teigė, jog būtų nuobodu, jei kiekvienas kritikas kiekviename straipsnyje vis išsakytų savo teorinius principus. Bėda ta, kad šiandien beveik neįmanoma atskleisti jokių teorinių principų, jie kinta su kiekvienu nauju tekstu. Spėju, kad dažnokai tai susiję ne su nežinojimu, tingėjimu, nuoboduliu, net ne su "postmodernizmu", bet su reiškiniu, kurį Raimundas Malašauskas ne viename savo tekstų yra įvardijęs "artumo pertekliumi". Tai toks dalykas, kai iš anksto žinomi potencialūs teksto adresatai ir skaitytojai. Kadangi nuolat gresia susitikimo su jais (nesvarbu kokiu pavidalu - draugo, dėstytojo, darbdavio, autoriteto ir t.t.) galimybė, tekstų rašytojai į ją natūraliai ir baimingai orientuojasi. Kritika čia vis dar yra ir asmeninis įžeidimas, todėl norint palaikyti pozityvius viešuosius ryšius, rašant tekstą geriau atsiriboti nuo savo nuomonės ir užimti kokią nors gudriai neaiškią poziciją, uždusinant skaitytoją niekur nevedančių nuorodų gausa. O kadangi šiandien dėl ekonominių aplinkybių kritikai tikrai svarbiau ne jos objektas, bet adresatas ir terpė, kurioje funkcionuos tekstas, nieko nuostabaus, jog sąmoningos kritikės ir kritikai sukūrė "bijančią kritiką".

Parengta pagal pranešimą AICA konferencijoje "Meno kritikos krizė - kritikos egzistavimo būdas"