Muzika

Laikas keičia galimybes

Pokalbis su Lietuvos muzikos akademijos rektoriumi Juozu Antanavičiumi

iliustracija
Juozas Antanavičius
A. Rakausko nuotr.

Lapkričio mėnesį (15-18 d.) Lietuvos muzikos akademijoje surengtas Europos aukštųjų muzikos mokyklų asociacijos (AEC) kongresas. Šis išskirtinis renginys, o ir tai, kad kitąmet Muzikos akademija minės Lietuvos aukštojo muzikos mokslo 70-metį, paakino pakalbinti Muzikos akademijos Rektorių, profesorių Juozą Antanavičių.

Gerbiamas Rektoriau, Muzikos akademijai vadovaujat jau ne vienerius metus. Kokius pasikeitimus, vykusius Jūsų vadovavimo laikotarpiu, laikote svarbiausiais?

Muzikos akademijos rektoriumi buvau išrinktas 1994 metais. Iki tol, nuo 1982 m., buvau prorektoriumi, o dar prieš tai - nuo 1975 m. (su 3 metų pertrauka) - dirbau Muzikos teorijos katedros vedėju. Mano rektoriavimo kadencija dar tęsis pusantrų metų, po to Senatas rinks naują vadovą.

Manau, kad įvairūs teigiami pokyčiai vyksta ne dėl to, kad, tarkime, gerai rektoriauju. Tiesiog gyvenimas juda pirmyn, po truputį įsiliejame į tarptautinę studijų erdvę, mums atsiveria naujos galimybės. Pirmiausia - studentai, o ir pedagogai turi daugiau galimybių plėsti akiratį, iš arti pažinti kitas kultūras, metodikas, požiūrius. Per Nepriklausomybės laikotarpį visos Lietuvos aukštosios mokyklos įvedė modernią dvipakopių studijų - bakalauro ir magistro - sistemą. Studijas imta vertinti kreditais, o tai, viena vertus, aktualu organizuojant studentų mobilumą, orientuojantis į bendrą Europos kreditų perkėlimo sistemą, kita vertus - disciplinuoja patį studijų procesą, padeda planuoti optimalius studentų krūvius, lemia ir mokymo įstaigos gaunamą finansavimą.

Labai prasiplėtė mūsų studentų meninė praktinė veikla: koncertai, spektakliai, festivaliai, kūrybiniai seminarai ir pan. Greta tradicinių, atsiranda ir naujų studijų programų - per pastaruosius kelerius metus įvedėme klasikinio šokio ir džiazo bei improvizacijos programas. Tai skatina natūralus tam tikrų sričių specialistų stygius. Dėl tos pačios priežasties jau anksčiau įvestos kino bei televizijos režisūros, garso operatoriaus specialybės. Svarbu, nors ir savaime suprantama, kad po sovietmečio ypač pasikeitė nemuzikinių dalykų ir mokslų (filosofijos, kultūrologijos, estetikos ir kt.) turinys.

Įvyko didelis tarptautinio bendravimo lūžis (juk anksčiau visi ryšiai buvo įmanomi tik per Maskvą!). Europos komisijos programos TEMPUS lėšomis įsigijome naujos įrangos, prasidėjo studentų ir dėstytojų mainai. SOCRATES ERASMUS programa leidžia studentams, dėstytojams ir administracijos darbuotojams semtis patirties svetur, studijos ilgainiui tapo geografiškai decentralizuotos. Iki 10 procentų mūsų studentų išvyksta trumpalaikėms ar ilgalaikėms studijoms į įvairias užsienio aukštąsias mokyklas.

Šis procesas judės toliau, einama kreditų kaupimo sistemos įvedimo link (pvz., įgijęs kreditų Vilniaus universitete, galėsi vienaip ar kitaip juos pateikti Muzikos akademijai, ir atvirkščiai). Pamažu įgyvendinamos mokymosi visą gyvenimą ir nuotolinio mokymosi programos.

Iš kitų aukštųjų mokyklų mūsų akademija išsiskiria tarptautinių renginių gausa ir įvairove. Rengiame meistriškumo kursus, vadinamuosius IP (intensyvūs projektai), skirtus orkestro dirigentams ir videomeno kūrėjams iš įvairių Europos aukštųjų meno mokyklų.

Dalyvaujame įvairių tarptautinių aukštųjų mokyklų asociacijų veikloje. Pats esu ICFAD narys. Šią organizaciją sudaro aukštųjų muzikos ir meno mokyklų, pirmiausia JAV, vadovai. 1995 m. mano iniciatyva įkurta Baltijos šalių muzikos akademijų asociacija (ABAM), dabar organizuojame bendrus renginius. Mūsų akademija yra ir Europos aukštųjų muzikos mokyklų (AEC), ir visų meno mokyklų (ELIA) narė. Europos universitetų integracija ir vadinamojo Bolonijos proceso vyksmas bei Europos studijų erdvės sukūrimas - Europos universitetų asociacijos (EUA) interesai. Šios asociacijos nariais šiuo metu yra 640 Europos universitetų. Būdamas šios asociacijos tarybos nariu, gaunu daug informacijos ir panaudoju ją tam, kad Lietuvos universitetai ir Muzikos akademija neliktų šio lemtingo integracijos proceso nuošalyje. Tai atveria dideles tarptautinio bendradarbiavimo erdves ir galimybes, kurių sovietinėje praeityje negalėjom net įsivaizduoti.

Vienos iš minėtų asociacijų Kongresas ir Generalinė asamblėja šiemet įvyko būtent Lietuvos muzikos akademijoje. Gal galėtumėt plačiau pristatyti šią asociaciją ir pasidalyti konferencijos įspūdžiais?

AEC jungia 186 Europos šalių aukštąsias muzikos mokyklas, konservatorijas, akademijas ir muzikos universitetus. Panašiai kaip ir ABAM, ši organizacija rengia bendrus renginius, sudaro darbo grupes įvairiems klausimams aptarti, rekomendacijoms parengti. Metinės konferencijos vyksta vis kitame mieste. Taigi galimybė tapti rengėjais kyla kartą per beveik 200 metų. Šiemet ši išskirtinė proga, laimėjus konkursą, atiteko mums, ir kaip šeimininkai turėjom daugiausia laiko savo muzikinio ugdymo sistemai pristatyti. Šios asociacijos nariais esame beveik 10 metų ir per tą laiką vaisingai bendradarbiaudami su įvairiomis Europos organizacijomis ir muzikos institucijomis, o ir dėl aukšto, gerai vertinamo užsienyje studentų lygio spėjom pelnyti gerą vardą.

Kongresas truko tris dienas, susirinko apie 170 dalyvių, dauguma jų - rektoriai ir prorektoriai. Svarstytos trys pagrindinės temos. Pirmoji - Baltijos šalių muzikinio ugdymo struktūros, sistemos ir metodai, kaip galimas modelis Vakarų šalių muzikiniam švietimui. Kiekviena iš šalių pristatė savo muzikinio ugdymo sistemos principus. Mes turėjom daugiausia laiko, tad greta pranešimo, kurį skaitė muzikologė Rūta Goštautienė, demonstravome videofilmą apie tarptautinius simfoninio dirigavimo kursus, kurie tapo etaloniniu ERASMUS intensyvios programos modeliu.

Antra tema - Europos aukštosios muzikos mokyklos Bolonijos procese. Bolonijos proceso esmė - Europos universitetinių studijų derinimas, integracija. O pagrindiniai uždaviniai - suderinti teikiamus diplomus ir laipsnius, sukurti bendras struktūras, kurios koreguotų aukštųjų universitetinių mokyklų studijų kokybę ir paritetinių mainų galimybę, įvesti bendrą dvipakopę studijų struktūrą ir doktorantūrą, įdiegti bendrą Europos kreditų perkėlimo sistemą (ECTS). Reikia pripažinti, kad šiuo požiūriu Lietuvos aukštosios mokyklos yra toli pažengusios, lenkia net kai kurias gilių akademinių tradicijų šalis.

Trečia tema - studijų kokybės užtikrinimas. Diskutuota, pagal kokius kokybės kriterijus vertinami studentų mainų partneriai. Sudaryta darbo grupė, per kitą kongresą turinti pateikti konkrečius studijų kokybės vertinimo kriterijus ir parametrus.

Generalinė asamblėja buvo skirta asociacijos vidaus reikalams - naujų narių priėmimui, asociacijos prezidento profesoriaus Jano Horsbrugho ataskaitai ir kt. Visą renginį stengėmės suorganizuoti kuo geriau (buvo parengta išskirtinė kultūrinė programa). Sulaukėm labai palankių vertinimų. Po kongreso gautose padėkose net keletą sykių kartota mintis, esą per visą tarptautinio bendravimo praktiką tai buvo geriausiai suorganizuotas renginys. Tai didelis Akademijos Tarptautinių ryšių skyriaus darbuotojų nuopelnas. Šis kongresas dar kartą patvirtino Lietuvos muzikos akademiją esant lygiaverte Europos aukštųjų muzikos mokyklų partnere.

Paminėjote gerus Muzikos akademijos studentų profesinio lygio vertinimus. Juos liudija ir įvairiausiuose konkursuose pelnomi laurai. Bet vis dėlto ar tas lygis lieka pastovus, ar kinta ir ar atliepia bendrus Lietuvos kultūros gyvenimo pokyčius?

Tai, ką turime, augino daug pedagogų kartų. Jos sukūrė pavyzdinę muzikinio ugdymo sistemą, kurios neturi ir turtingiausios pasaulio šalys. Todėl kaip lygūs galime konkuruoti su Niujorko Džuljardo mokykla, Zalcburgo "Mozarteum" ar Londono Karališkąja muzikos akademija.

Kita vertus, daugėjant informacijos kiekiui, auga ir supratimas apie muzikos atlikimo galimybių ribas. Pavyzdžiui, į šiųmetį "Gaidos" festivalį atvykęs trombono virtuozas iš Suomijos parodė tai, kas atrodė neįmanoma grojant tokiu instrumentu. Kai kartelė taip iške- liama, yra ir stimulas dar labiau pasitempti.

Didelė dalis gerus mokslo pagrindus įgijusių muzikų, atsivėrus galimybėms studijuoti ir dirbti svetur, išvyksta iš Lietuvos. Kaip manote, kokios priemonės galėtų sumažinti jaunimo emigraciją?

Apskritai emigracijos neišvengsime. Tai normalus šiuolaikinio pasaulio bruožas. O kai Lietuva taps Europos Sąjungos nare, išvykimo iš vienos šalies į kitą emigracija nepavadinsi. Tačiau muzikantą parengti sunku ir nepigu, į tai labai daug investuojama. Esant labai skirtingam mūsų ir Europos šalių pragyvenimo lygiui, tos investicijos, muzikantui išvykus, atitenka kitiems. Tą nuostolį atsvertų į Lietuvą dirbti atvykstantys muzikantai iš kitų šalių. Tačiau dėl pernelyg didelio atlyginimų skirtumo tai įvyks dar negreit... Išeina, kad neturtinga Lietuva subsidijuoja turtingąsias šalis. Kita vertus, garsūs iš Lietuvos kilę muzikai prisideda prie puikaus mūsų šalies įvaizdžio kūrimo. Ar galima sakyti, kad praradome V. Urmanavičiūtę? Turbūt ne. Būdama užsienyje ji garsina Lietuvos vardą, manau, netgi skatina užsienio investicijas, nes mūsų meno pasiuntinių veikla ir kompetencija tarsi sako: "Lietuva - tai kultūringa, ambicinga šalis. Jai priklauso ateitis. Verta investuoti...".

Galbūt sulauksime valstybinės "protų nutekėjimo" programos? Manau, mūsų muzikų emigravimą galėtų pristabdyti meninių paslaugų decentralizavimas, išplėtimas po visą Lietuvą, kūrybinės veiklos ir renginių įvairiuose miestuose ir miesteliuose skatinimas. Nors žinant, kokios skurdžios yra savivaldybės, realiai to sunku tikėtis.

Jūs pats esate muzikologas. Įdomu, kaip vertinate šios srities specialistų parengimą?

Muzikologas - labai plati sąvoka. Ji apima įvairiausius veiklos barus. Muzikologas gali būti ir mokslininkas, teoretikas, ir publicistas, kritikas, ir lektorius, koncertų, televizijos ar radijo laidų vedėjas, ir archyvaras ar bibliografas. Visose šiose srityse būtina tam tikra specializacija, įgūdžiai. Dar nuo sovietmečio mūsų šalyje buvo tradicija pirmiausia rengti muzikologą mokslininką. Galiu pasidžiaugti, kad mūsų studentų bakalaurų ir magistrų darbai dažniausiai puikūs, kartais nedaug trūksta iki disertacijos lygio. Tačiau kitkas liūdina: taip parengtam specialistui beveik nėra darbo vietų, mokslinių darbuotojų paklausa menka. Būtų tikslinga studentams pirmiausia pasiūlyti orientuotis į lektoriaus, kritiko, radijo ir televizijos laidų vedėjo veiklą, nes visuomenei akivaizdžiai labiau reikia publicistinės muzikologijos. Į akademinės muzikos vartoseną reiktų įtraukti dešimteriopai daugiau klausytojų. Šiuo požiūriu mes liekame skolingi šaliai ir tautai...

Kitais metais Muzikos akademija minės 70-metį. Su kokiomis nuotaikomis jam ruošiatės?

Didžioji mūsų aukštosios mokyklos istorijos dalis ir raida susijusi su sovietmečiu ir jo padiktuotomis sąlygomis. Bet štai jau 12 metų Lietuvos muzikos akademija yra nepriklausomos Lietuvos muzikos, teatro artistų kalvė - aukščiausia muzikinio ugdymo sistemos (apie 100 muzikos mokyklų, 5 konservatorijos, 3 aukšto lygio profesinės muzikos mokyklos-gimnazijos) pakopa. Europos mastu mūsų mokykla atrodo labai solidžiai.

Nors yra nemažai bėdų, jubiliejų sutiksime pakiliai. Štai dar iki Kalėdų šalies vyriausybė ketina perduoti Muzikos akademijai vadinamąjį Kongreso rūmų mokomąjį korpusą. Pagaliau išspręsime dešimtmečius mūsų studentus ir pedagogus kamavusį patalpų stokos klausimą. Ir dar viena naujiena praskaidrins jubiliejų - Japonijos vyriausybė 2002 m. skyrė Muzikos akademijai kultūrinį garantą - nemažą sumą pinigų muzikos instrumentams įsigyti...

Šios dovanos įpareigos mus siekti dar svaresnių akademinio ir meninio darbo rezultatų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Viktorija Gurskaitė