Pašautos tik kiškio ausys

Lietuvos dailininkų sąjunga šįmet pristatė Aldonos Keturakienės, Zinaidos Vogėlienės ir Arvydo Šaltenio kūrybą atnaujintoje šiuolaikinių lietuvių dailininkų albumų serijoje. Lakoniško dizaino, vos 55 puslapius teturinčios knygelės, o visgi reikšmingesnės, nei galėtų atrodyti. Raminta Jurėnaitė, Arvydo Šaltenio monografijos įžanginio straipsnio autorė, pristatė leidinius taiklia pastaba, kad nepaisant gana aktyvaus ir sėkmingo Lietuvos parodinio gyvenimo meno kūrinių leidyba neproporcingai skurdi. Net kultūros terpėje nuolat besisukantys asmenys nespėja aprėpti visų renginių, susipažinti su gausybe autorių (parodai pasibaigus telieka pažįstamų pasakojimai), ką ir kalbėti apie smalsius naujokus. Pamenu, ruošiausi stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją; pagal programą reikėjo būti susipažinus su šiuolaikinių lietuvių menininkų kūryba. Regis, elementari užduotis virto tikru išbadymu - Mažvydo bibliotekoje sudūlėję "Dailės" žurnalai teikė neišsamų ir net nepakankamą vaizdą (iliustracijų mažai, ir tų pačių spalvos abejotinos), šiuolaikinio meno informacijos centre atskiriems dailininkams skirti segtuvai atrodė lyg išbarstytos mozaikos dalelės. Buvo daug daugiau informacijos apie Amerikos abstraktaus ekspresionizmo atstovus nei apie bet kurio laikotarpio lietuvių dailininkus. Nuo stojamųjų praėjo 5 metai, tačiau per tą laiką išleistas monografijas galėčiau suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Spausdintos reprezentacinės medžiagos trūkumas sudaro keblumų ir tarptautinio lygio kultūros mainams - norint pristatyti svarbų menininką, nėra ką parodyti.

Pastaruosius tris leidinukus galima pavadinti bandymu "vienu šūviu nušauti tris kiškius". Pirmasis - akivaizdžiausias: pristatyti reikšmingas Lietuvos dailės figūras. Dėmesio sulaukusios asmenybės tikrai išskirtinės - dešimtmečiais skaičiuojamas kūrybos palikimas kupinas ieškojimų, eksperimentų ir atradimų. Leidiniuose nuosekliai suformuluoti veiklos ypatumai, išryškinti svarbūs, net esminiai, lig šiol tik atskiruose straipsniuose išsibarstę kūrybos aspektai. Nors rektorių akademijoje matau bene kasdien, vientisesnį jo kūrybos vaizdą surinkau tik dabar. Pasirodo, A. Šaltenis, gebantis prakalbinti tapybą visais formaliaisiais aspektais (išraiškinga linija, spalva ir monochromijos subtilumu, drąsiais rakursais ir t.t.) į istoriją įsispaudė tuomet novatoriškų temų ir motyvų pasirinkimu. Iš meno oficiozo vaizdavimo lauko išstumtos neigiamos patirtys pasirodė 8-ojo dešimtmečio etapiniuose darbuose, tokiuose kaip "Vemiančioji", "Autoportretas su šiukšlių dėže". A. Šalteniui skirta monografija papildyta autobiografine esė, verta "Šiaurės Atėnų" pirmojo puslapio. Joje tapytojas nuoširdžia ir nemažiau poetiška kalba pateikia savo gyvenimo paveikslą, formuluoja kūrybos ir pareigų konfliktą - pakankamai artimą ne vienam jo kartos kūrėjui.

A. Keturakienės, kaip ir Z. Vogėlienės, kūrybos kelias pribloškia darbų kiekiu ir kokybe. Iki galo suprasti A. Keturakienės indėlį į keramikos technologijos plėtojimą (ištisi metai eksperimentų) gali tik šios srities specialistas, tačiau pastebėti darbo rezultatus kur kas lengviau. Stambūs viešų erdvių dekoratyviniai projektai, įspūdinga organizacinė veikla mano kartai pamažu virsta istorinėmis abstrakcijomis, tačiau jaudina ir stebina, jog tokioje tradicinėje ir nuvertintoje (taikomoji...) meno šakos, kaip keramika, zonoje pasirodo ribų nepaisanti kūrėja. A. Keturakienė jungia grafikos, tapybos, keramikos, "readymade`o", instaliacijos galimybes. Pastaraisiais dešimtmečiais vis labiau konceptualėjančios balto molio struktūros (paremtos modulio principu) džiugina novatoriškumu bei techniniu tobulumu. Z. Vogėlienės atvejis analogiškas: ilgą laiką žinoma kaip tekstilės tradicijų tęsėja ir jos kalbos plėtojimo meistrė, Santuokų rūmų interjero ansamblio kūrėja nuo 9-ojo dešimtmečio pabaigos netikėtai prabyla novatoriškomis išraiškos priemonėmis. Objektai iš vorų, augalų ("Nekaltybė", 1998 m.), apdeginto popieriaus ("Černobylis", 1991m.) siūlo kalbėti ne tik apie meno hierarchijos demokratiškėjimą, bet ir apie XX a. pabaigoje specifiškai moteriškų amatų ir patirčių tematizavimo proveržį.

Leidinio herojumi galėjo tapti daugelis iš gausaus nusipelniusių LDS narių rato, tačiau čia pasirodo antrasis "kiškis" - pasirinktųjų menininkų kūrybos aptarimas leidžia atskleisti atstovaujamos meno šakos istorinį kontekstą ir reikšmę nūdienos menui. Eiliniam skaitytojui įvadiniai tekstai gali pasirodyti pernelyg faktografiški, tačiau tai nulemia siekis užpildyti informacijos spragas kiek įmanoma koncentruočiau. Raminta Jurėnaitė, pristatydama A. Šaltenio kūrybos ypatumus, mini visai "lūžio" kartai svarbias vertybes, lietuvių tapybos tradiciją. O ir pačiai tapytojo kūrybai būdingas "jautrumas laikui", istorinis ir autobiografinis ženkliškumas. Sovietmečio reliktai, urbanistinės ar net banaliai buitiškos detalės, krikščioniškosios kultūros simboliai, kilnojami į naujus kontekstus, kuria paradoksalias metaforas, naujas prasmes, sprendžia egzistencinės dimensijos klausimus. Danutė Zovienė, kalbėdama apie A. Keturakienę, sliuogia lietuvių keramikos istorijos slenksčiais, o L. Šatavičiūtė, ryškindama Z. Vogėlienės išskirtinumą, "apmindžioja" tekstilės arimus. Minėti kūrėjai aktualūs ne tik istoriniu aspektu; neapsiribodami tradicine meno šakos kalba, jie paveikė nūdienos dailės raidą (turint galvoje ir pedagoginę praktiką), dalyvavo dailės "daiktiškėjimo" procese: A. Šaltenis yra kūręs asambliažų (jiems naudoja rastus daiktus), A. Keturakienė ir Z. Vogėlienė įžengė į objekto ("išlaisvinti daiktai") ir instaliacijos zonas. Gaila, kad ši kūrybos dalis paminėta tik probėgšmiais.

Taigi - apčiupinėti trys dailininkai ir trys meno šakos. Paskutiniąją albumėlių seriją (kol kas) tegalima pavadinti "pašautomis kiškio ausimis": siekis sukurti (pagal galimybes) šiuolaikinės dailės muziejaus kolekcijų spausdintą variantą materializuotas vos šešiais leidinukais (per dvejus metus). Geros kokybės reprodukcijos, pristatomieji straipsniai lietuvių ir anglų kalbomis pakankamai gerai atlieka reprezentacinę funkciją, tačiau liūdina mažas leidinių kiekis ir tiražas. Jei šiuolaikinio meno muziejų dar ne vienerius metus tik sapnuosime, o informaciniai leidiniai rasis tik tokiu greičiu, tai toliau misime paskalomis, dairysimės žinančiųjų, o žodis "maždaug" taps kultūrinio išprusimo, net identiteto atitikmenimi.

Monika Krikštopaitytė