Vilnius grįžta

Laima Laučkaitė. Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje. Vilnius, "Baltos lankos", 2002, 207 p.

XX a. pradžios Vilniaus dailė, kaip ir visas daugiau kaip šimtui metų titulą praradusios Lietuvos sostinės kultūrinis gyvenimas, iki šiol istorikų mažai tyrinėta - džiugu, kad pasirodė solidi dailėtyrininkės Laimos Laučkaitės studija "Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje", gerokai papildanti prieš daugelį metų "XX a. lietuvių dailės istorijoje" pateikiamą šio laikotarpio dailės medžiagą.

Jau anksčiau nemaža dailėtyrinės energijos skyrusi XX a. pradžios Lietuvos dailės gyvenimui, L. Laučkaitė blaiviai ir meistriškai dėlioja šio amžiaus pradžios dailės kultūros pasiansą. Vilnius visais laikais buvo ir tebėra daugialypis miestas tautiniu ir kultūriniu aspektu, čia formavosi, klestėjo ir vegetavo lietuviškieji, lenkiškieji, rusiškieji, žydiškieji, baltarusiškieji segmentai - kaip savo studijoje atskirų tautų dailės gyvenimo visumą taikliai įvardijo knygos autorė.

Kaleidoskopu pavadinusi to meto Vilniaus dailės gyvenimą, savo knygą L. Laučkaitė pagrįstai pradeda nuo lenkiškojo - gausiausio - jo fragmento; įsuka parodinio gyvenimo karuselę ir leidžia skaitytojui stebėti margą aplink skriejančių įvykių panoramą. Autorės dėka ir šiandien galime mesti žvilgsnį į tuos pastatus, kuriuose pačioje XIX a. pabaigoje buvo surengtos pirmosios dailės parodos, padėjusios pagrindus visaverčiam dailės gyvenimui. Autorė ne tik fiksuoja faktus - leidžia pajusti ir parodos lankytojų nuomonių aromatą, XX a. atgimstantį, į Europą pradedantį lygiuotis Vilniaus, kaip didmiesčio, mentalitetą. Greta parodų salių - salonai, neatskiriama XIX a. antrosios pusės kultūros dalis su juose rodytų paveikslų menine įvairove. Gausi, dažnai pirmą kartą lietuviškai skelbiama medžiaga analizuojama objektyviai, nuolat leidžiant pajusti skirtumą tarp intencijų ir rezultatų - tą "finansinį deficitą", kurio išvengti nepavyko didžiajai daugumai XX a. pradžios parodų rengėjų - nebent jie eksponuodavo kokį nors buduare įtaisytą erotišką kokotės Nanos dukters aktą.

Itin įdomus skyrius, kuriame išryškinamas mums aktualiausio lietuvių paveldo dvilypumas - nuo dailininkų, save lyginančių su Adomu Mickevičiumi, "lietuviu, rašančiu lenkiškai", iki valstietišką kultūrą propagavusių etninių Lietuvos menininkų, susibūrusių į Lietuvių dailės draugiją. Rašydama apie pirmąsias šios draugijos surengtas lietuvių dailės parodas, autorė pateikia daug nežinomų faktų, netikėtos ikonografinės medžiagos, pavyzdžiui, lietuvių dailės parodų karikatūrų. Knygoje gausu medžiagos apie konfliktiškas situacijas, į kurias patekdavo lenkų ir lietuvių dailininkai, - jos su savo ambicijomis šiandien atrodo netgi komiškai, tačiau vaizdžiai iliustruoja sudėtingus mentaliteto virsmų procesus, tekusius XX a. pradžios vilniečiams.

Knygoje aiškiai nušviečiama ideologiškai angažuota, ne visada lietuviams priimtinomis kryptimis besiskleidusi Vilniaus rusiškosios dalies kultūra, taikliai apčiuopiami pasaulietinės žydų dailės formavimosi kontūrai, o skirtingus autorės minimų Vilniaus dailės segmentų siekius "pristabdo" skyrelio "Tautinio sutarimo paieškos" medžiaga. Jos centre - konsoliduojanti Vilniaus dailės draugijos veikla, kurią įdomiai iš kelių dešimtmečių perspektyvos atsiskleidžia Antano Žmuidzinavičiaus ir Ivano Rybakovo korespondencija.

Kaip vieną svarbiausių XX a. pradžios dailės vaidmenų L. Laučkaitė nurodo buvus praeities sergėtojos funkciją - menininkai amžino garsių tautiečių atminimą paminklais - nemažą jų dalį ir šiandien matome universitetinėje Šv. Jonų bažnyčioje, taip pat vaizdavo unikalią Vilniaus architektūrą - taigi, pasak autorės, "pagrindinė miesto meninio gyvenimo vaga krypo retrospekcijos link. <...> Dailės autonomija šios veiklos rėmuose buvo apribota memorialine, švietėjiška, dokumentine ir kitomis funkcijomis. Naujausių laikų pagimdyta dailininko ir jo kuriamo formų pasaulio laisvė čia buvo nereikalinga." Tokiame kontekste itin vertingos skyriuje "Naujojo meno sklaida" suformuluotos problemos bei jas atskleidžianti medžiaga.

Moderno apraiškas L. Laučkaitė susieja su Jozefo Montwillos, ir šiandien rymančio Trakų gatvėje, Pranciškonų bažnyčios pašonėje, darbu, nemažai dėmesio skiria Ferdynandui Ruszczycui ir jo "Sapnams apie grožį" - estetizmo idėjų prisodrintai veiklai pačiose įvairiausiose kultūrinio gyvenimo srityse. (Beje, knygos pasirodymas sutapo su puikia galimybe tiesiogiai susipažinti su šio dailininko kūryba Lietuvos dailės muziejaus surengtoje parodoje, kuri veikia Radvilų rūmuose ir "7 meno dienose" jau buvo išsamiai pristatyta). Įdomios interpretacinės medžiagos L. Laučkaitė pateikia įvertindama Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos ir simbolizmo ryšį, "prakalbindama" dailininko amžininkus, kurių pastabos tiksliai apibūdina tikrąją dailininko meno aplinką, leidžia pajusti jo pasakų, sonatų, preliudų ryšį su to meto pasaulėjauta - o drauge ir jų vienatvę. Iki šiol menkai atskleistas avangardo ir XX a. pradžios Vilniaus dailės sąlytis - šiems klausimams skirtame skyriuje L. Laučkaitė apibendrina jau dešimtmetį tyrinėjamą medžiagą, pirmiausia susijusią su įdomia Marianos Veriovkinos asmenybe ir kūryba - avangardo dailės tiltu, pasak autorės, jungusiu Lietuvą ir Vakarų Europą. Greta pateikiama įdomios medžiagos apie avangardistinę Vilniuje rodytą "Ipresionistų-Triklampio" parodą bei ryšius su šia grupe palaikiusių lietuvių - pirmiausia Petro Rimšos - kūrinius.

Pajusti dailės gyvenimo foną leidžia skyrius "Ar būta Vilniuje la belle epoque,?". Intriguojančiai aprašytame šurmulyje - miestiečių pramogos su spektakliais, cirko pasirodymais, kinematografu, karnavalais, rautais, faivoklokais, kabaretu "Ach" ir kitkuo, kas maitino amžių sandūros žmogaus gyvenimą bei teikė impulsų ir rimtai, ir nerimtai kūrybai.

L. Laučkaitės knygą išleido Lietuvos kultūros, filosofijos ir meno institutas drauge su "Baltų lankų" leidykla. Dėmesį kreipia gera poligrafinė leidinio kokybė, įdomus Andriaus Surgailio maketas - autorės surasta gausi, dažnai pirmą kartą publikuojama ikonografinė medžiaga ne tik atspausdinta kokybiškai, bet ir pateikta nenuobodžiai, sukuriant savitą knygos erdvę. Knygos tekstui, supintam iš gausybės archyvinių šaltinių, to meto tekstų citatų, mokslinių įžvalgų gyvybės bei vientisumo suteikia redaktorės Laimos Patriubavičienės ranka.

Trečiojo ir ketvirtojo XX a. dešimtmečių Lietuvoje aidėję šūkiai "Mes be Vilniaus nenurimsim", išrašyti ar žalumynais iškaišyti transparantuose, iš atvirukų žvelgiančios Gedimino pilies papėdėje grandinėmis surakintos lietuvaitės buvo sukūrę mitologinį lietuviško - bet pavergto - Vilniaus įvaizdį. Laimos Laučkaitės studija "Vilniaus dailė XX amžiaus pradžioje" grąžina Vilnių lietuvių dailės ir kultūros istorijai su visu margu ir prieštaringu tautų bei kultūrų gyvenimu - tai didžiulis darbas, patikimai, objektyviai ir įdomiai atkūręs vieną iš "dingusio" Vilniaus peizažų.

Helmutas Šabasevičius