Žemaitis tarp Vakarų ir Rytų

Fotografą Paulių Normantą sunku išmušti iš vėžių, nes jis Vilniuje ir pasaulyje - ne pėsčias, nors niekaip kitaip, kaip pėsčio, jo nemačiau, ir dar su ta milžiniška kuprine ant pečių. Užupio "Stiklo karoliukuose" surengtą parodą paskelbė "paskutine", bet kai galerijos šeimininkė Virginija Kalinauskienė per atidarymą apgailestavo, kad tokia nuostata esanti per griežta, kalnų ir meditacijų užgrūdinta Pauliaus širdis atlyžo: "Galima tą "paskutinę" išdėstyti etapais". LTV laidoje "Kultūros namai" paaiškino dar tiksliau: jeigu "Stebuklų" parodą kas nors nupirktų, ji galėtų suktis po Lietuvą...

O ką tuo laiku darys pats P. Normantas? Suks į Vakarų leidyklas ir pradės nuo Londono. Vengrijoje ir Lietuvoje jam šiemet dukart pavyko: išleido po fotoknygą. Naujausia dar kvepia "Sapnų salos" dažais, o versdamas pirmuosius pilkšvus lapus jauti, kaip leidėjas Raimondas Paknys, dailininkas Izaokas Zibucas ir autorius ginčijosi, kokį čia popierių naudoti ir kokią nuotrauką į viršelį įdėti. Mat knyga 4 dalių ir pavadinimų - "Neringos kopos", "Žemaičių laidotuvės", "Kryžių kalnas" ir "Orvidų sodyba". Būsimoji bus iš Rytų vaizdų, kurių autorius per keliolikos metų keliones sukaupė tūkstančius, bet tikisi suguldyti į 8 tomus. Jeigu tai pavyktų, verta mesti parodų takelį ir susikoncentruoti į fotoleidybos kelią, nes viena - tūkstančiai negatyvų, mirtina tyla sugulusių į archyvus, kita - iš P. Normanto knygų sklindanti gyva Rytų šviesa.

"Žemaitiškasis" P. Normanto fotoleidinys jau penktasis, o prieš kelerius metus Lietuvoje išleistų, bet daugiau užsienyje išpopuliarintų "Budos vaikų" ne visur berasite. Naujausią parodą P. Normantas irgi pavadino žemaitiškai, "daukantiškai": "Stebuklai - Lietuvos ir Azijos", o istoriko paminklą Papilėje įdėjo į garbingiausią knygos vietą. Į parodos atidarymą "Stiklo karoliukų" galerijoje žmonių susirinko daugiau, negu eksponuojama nuotraukų. Kuratorės Ramintos Jurėnaitės nuopelnas, kad tų "stebuklų" neperkrauta, kad juodabaltė Lietuva vienoje salėje nesusikirto su spalvotais Rytais kitoje. O "Rytuose" šalia fotografijų dar tilpo ir maldų vėliavos, ir įstiklintas kampelis su Budos statulėlėmis bei kitais rytietiškais daikčiukais. O apie patį P. Normantą jo klasės draugas, dosnusis fotografo rėmėjas Rimantas Stonys pasakė taip: "Jis jau mokykloje buvo ne toks, kaip visi".

Šiandien turistai su fotoaparatais nusitrenkia į tolimiausius pasaulio kampelius, rengia net parodas, džiaugiasi, kad pavyko pagauti nepakartojamą akimirką. Kuo daugiau tokio fotomėgėjiško šurmulio, tuo ramesnis P. Normantas - tegu visi keliai veda iš Rytų į Lietuvą. Jo kredo: ne aš kuriu fotografiją, o visagalė akis. Kartais ji iš karto nurodo: "Fotografuok!" Dažnai ilgam užsimerkia, ir grįžti iš džiunglių ar šventyklos ne ką tepešęs. Panašiai P. Normantas mąsto ir apie poeziją, kurios tomelį ruošia spaudai: arba eilėraštis sušvinta iš karto, arba jo nėra. Jis ne iš tų, kurie ragina: nė dienos be eilutės. Net apie parašus fotografijoms sako: "Va, sėsiu kokią naktį, gal į galvą ateis minčių". Naujosios knygos "Kryžių kalno" ciklui redaktorė A. Kairienė pasiūlė puikų talkininką - amžiną atilsį monsinjorą K. Vasiliauską. Jo žodis pats tarsi dar vienas kryžius su įrašu: "...labai nelaimingas tas, kuris šitos šviesos nemato". Šykštus P. Normanto žodis ieško kitokių erdvių tai pačiai šviesai: "Kartais atrodo, kad gimiau ne Žemaitijoje, o Japonijoje, ir šios šventųjų statulėlės, stovinčios bažnyčios šventoriuje netoli Papilės, kasdien vaidina kabukio teatre. Ypač rudenį, kai mintys brandžios ir sunkios, o Žemaitijos dangus taip arti." Tačiau ir fotografui bene geriau pavyksta, kai iš vaizdų - Kryžių kalno hieroglifiškų kryžių kompozicijų ir šešėlių - atpažįstame būsimuosius jo rytietiškų fotografijų ženklus arba kai jis žodžiais palydi fotografuojamą žmogų: "Moteris be galo ilgai stovėjo prie artimųjų kapų Viekšnių kapinėse. Fotografavau taip, kad jos nesutrikdyčiau".

Kitame atvarte - Papilės žemaitis, bet panašus į Indostano gyventoją: "Tą pavasarį žmogus baltai dažė tvorelę Papilės kapinėse. Ne- susipažinau su juo: kažkaip įtariai mane nužvelgė". Prieš porą mėnesių "Prospekto galerijoje" matėme piktų veidų iš Kalkutos. Kai paklausiau, kodėl jie tokie įtūžę, svečias iš Prancūzijos paaiškino, kad jo fotografijų herojai labai džiaugiasi fotografuojami. Kažkaip Lietuvoje nepastebėjau, kad pykčiu reikštume džiaugsmą. P. Normantas nepyksta, kai kas nors ant jo pyksta ar jam pavydi. Atrodo, kad tam nebėra ir laiko, nors autorius teigia gavęs ženklų, kad gyvensiąs 86 metus!..

Jis beveik pagal R. Barthes`ą gali pasakyti, kad fotografija yra kažkas daugiau, negu joje įžiūrime, nes žiūrėti ir matyti - skirtingos įžvalgos kategorijos. Štai šventasis Kailašo kalnas ir iš fotografijos veikia magiškai. Šia fotografija autorius užbaigė knygą "Budos vaikai", ja lyg ir pradeda ekspoziciją Užupio "Stiklo karoliukuose". Bet priminimui - tik viena kita matyta fotografija. Kitkas - iš archyvų, tūkstančiai nuotraukų peržiūrėta kartu su R. Jurėnaite, pasirenkant įvairias Rytų šventyklas ir jų fragmentus. Visuma nekliudo intymiai bendrauti su tuo, kas iš tikrųjų ir Lietuvoje, ir kitur žmogui yra šventa. Nors P. Normantas apie savo fotografijas ir mėgsta patriukšmauti, bendrauti su jomis kviečia akis į akį, tyliai ir susikaupus. Toks jis yra iš tikrųjų - žemaitis tarp Vakarų ir Rytų, viena vertus - kietas nagas kalbant apie reikalus, bet tikras dvasios brolis, kai prabyla apie dvasingą gyvenimą. Kartais jam atrodo, kad galėtų ir kitam parodyti kelią į šventovę, bet aš, nešventasis, labiau linkęs tikėti jo fotografija. Nes ji yra be ribų.

Iš Lietuvos jam gal artimiausias būtų Balys Buračas, su fotoaparatu išvaikščiojęs visą etnografinę Lietuvą ir dar tebelaukiantis daugiatomio leidinio. "Baltos lankos" gražiai išleido jo meninių fotografijų rinktinę. Kažką panašaus galėtų turėti ir P. Normantas. Jo rytietiška fotoetnografija ar fotoantropologija - tai lyg B. Buračas pasaulyje, bet gerokai priartėja prie tokio "Magnum" nario kaip Marcas Riboud tradicijų. Pastarasis po Antrojo pasaulinio karo ilgam užsibūdavo Rytuose, sakė, kad jį domina ne egzotika, o žmonės, turintys savitą kultūrą. Jis, kaip ir P. Normantas, buvo idealistas misionierius, nes tikėjo, kad nuo iliuzijų ir katastrofų pasaulį gali išgelbėti tik kultūra.