Muzika

Erdvė diskusijoms

Atnaujintos naujų kūrinių perklausos Kompozitorių sąjungoje

Rūta Gaidamavičiūtė

Jau beveik pamiršome laikus, kai Kompozitorių sąjungos perklausoje nepalaimintas kūrinys beveik neturėjo galimybių skambėti viešai. O dabar neretai kūrinys pirmąkart išgirstamas apskritai ne Lietuvoje, o kokiame nors užsienio šiuolaikinės muzikos festivalyje. Ir tuo galime didžiuotis bei džiaugtis. Bet kai kuriems kompozitorių bendruomenės praeities faktams imama jausti vis didesnė nostalgija ir bandoma juos sugrąžinti. Tai išnykusi "Naujų partitūrų" rubrika spaudoje, šiemet atnaujintas "Muzikos rudens" festivalis bei minėtosios naujų kūrinių perklausos-aptarimai Kompozitorių sąjungoje.

Nors naujosios muzikos festivalių yra ne vienas ir įvairaus profilio ("Gaida", "Jauna muzika", "Iš arti", "Marių klavyrai"), vis drąsiau į savo programas lietuvių autorių premjeras įtraukia ir apskritai gerai muzikai skirti renginiai ("Šv. Kristupo vasaros muzika", "Vilniaus festivalis", "Pažaislio festivalis", "Alma mater musicalis" ir kt.) ar pavieniai atlikėjai. Ir vis dažniau ne visas premjeras susekame, o ypač tas, kurios skambėjo kituose miestuose. Tad prieš ar po viešos premjeros verta muziką pateikti savo kolegoms. Juo labiau kad kartais po labai "žalios" premjeros kūrinio vaizdas neretai iš esmės pasikeičia.

Žinoma, tie autoriai, kuriems kolegų nuomonė nesvarbi ar kurie nelinkę klausytis kitų, tokiose perklausose nesilankys, bet daug kas tokio profesinio bendravimo pasiilgo. Juo labiau kad spaudoje naujos kūrybos aptarimų nėra gausu, ir neretai tai būna pradedančių kritikų ar studentų nuomonės. Pagaliau spaudoje niekada nebus vietos tokiems išsamiems komentarams, niuansams. Tokios perklausos svarbios ne tik kūrėjams, bet ir vertinančiai bendruomenei. Be dialogo neįmanomas profesinis brendimas, ypač tai gera mokykla dar tik formuojantiems savo kriterijus ir įgūdžius jauniesiems. Perklausos-aptarimai teikia galimybę išgirsti paties autoriaus intencijas ir komentarus, kolegų bei muzikologų nuomones ir - kas ypač svarbu - kuria potencialią erdvę kitai nuomonei, diskusijoms, kurias baigiame pamiršti. Gal mažiau perklausomis domisi atlikėjai, bet ir tarp jų vis daugiau atsiranda tokių, kuriems rūpi ne vien konkretus jų repertuaras, bet ir bendresni muzikoje vykstantys procesai.

Lapkričio 14 d. perklausoje pristatyti nedideli kameriniai keturių autorių darbai. Tai Tomo Juzeliūno "Trys pjesės fortepijonui", Arvydo Malcio "Šešėliai" trombonui, violončelei ir preparuotam fortepijonui, Felikso Bajoro "Aš buvau tarsi migla" ("Like the mist have I been") sopranui, fleitai altui ir klavesinui bei Loretos Narvilaitės "Visby-Bike" kameriniam ansambliui.

T. Juzeliūnas pats gyvai atliko savo pjeses, kurias apibūdino kaip "tris vaikiškas pjeses suaugusiems". "Tai šiai įrašų perklausai suteikė malonaus koncertiškumo bruožų." (Audronė Žiūraitytė) Kolegos sveikino autorių, gyrė už nuoširdumą ("nebėgdamas nuo savęs impresijas išdėsto", - teigė Gintaras Sodeika), intonacinę medžiagą, kai kurie linkėjo ją labiau išplėtoti.

A. Malcio "Šešėliai" daugeliui atrodė kaip rimtas posūkis kūrybiniame kelyje. Kompozitoriai retai prisimena specifinio tembro ir virtuoziškumui demonstruoti nepalankių instrumento išraiškos galimybių tromboną. Paradoksalu, bet būtent tai turbūt padėjo kompozitoriui susitelkti ir išryškinti idėją. "Sonoristinis, galėtų skambėti bet kurioje pasaulio salėje. Patrauklus ir atlikimas, ir stilistinė vienovė. Autorius išlošė leisdamas sau ir atlikėjams improvizuoti." (Osvaldas Balakauskas) G. Sodeika jį pavadino net etapiniu, džiaugdamasis, kad autorius išsiveržė iš narvo, į kurį pats save buvo įvaręs. F. Bajoras naująjį opusą apibūdino kaip pirmą Malcio kūrinį, jam ištisai patikusį. A. Žiūraitytė džiaugėsi, kad anksčiau per daug paniręs į stilistinių įtakų verpetus, šį kartą autorius pateikė ne tik stilistiškai vientisą, bet ir gyvos minties kūrinį, liudijantį kompozitoriaus potenciją. Tuo tarpu Ritą Nomicaitę Malcio "Šešėliai" privertė pagalvoti apie vertinimo kriterijus, ar "tiesioginė vaizdo garsinė iliustracija vertintina kaip savarankiškas kūrinys, ar kaip taikomasis, tarkim, muzika filmui?"

Perklausoje stambiausias ir daugiausia komplimentų pelnęs buvo F. Bajoro kūrinys. Jurgis Gaižauskas atkreipė dėmesį į tai, kad ši muzika turi savo mintį. O. Balakauskas pabrėžė, kad autorius daug ką perėjo, bet liko tas pats: "labiausiai prakeiktas būti savimi, vis tik lieka su savo subtiliais štrichais. Man labai patiko, kad jis neišvengiamai yra originaliausias Lietuvos kompozitorius." Teisučiui Makačinui ši muzika, ypač ritmika, pasirodė labai žavi. Man pačiai, žinant koks svarbus kompozitoriui poetinis tekstas ir kiek daug niuansų visuomet slypi sąsajose su kalba, truputį keista buvo klausytis jo muzikos pagal anglišką Kahlilio Gibrano "Pranašo" tekstą. Atrodė, kad lietuviškas tekstas būtų atskleidęs daugiau poteksčių. Bet gal būtent tai padėjo autoriui atskleisti naujas spalvas. Tokioje aplinkoje labai neįprastai atrodė keletas ataidinčių aliuzijų iš "Sakmių siuitos".

Savo kūrinio pobūdį F. Bajoras komentavo kaip "Arsenalo" ansamblio (solistė Sigutė Trimakaitė) užsakymą, skirtą Vėlinių koncertui: "Norėjau visai kitaip, nei įprasta, kalbėti apie mirtį - šviesiai". A. Žiūraitytė manė, kad "interpretuoti tokį sudėtingą filosofišką tekstą mirties tema gali ryžtis tik labai patyręs vokalinės muzikos meistras - toks kaip F. Bajoras. Atliekamas anglų kalba jis suvokimui sudaro tam tikrų kliūčių. Jas įveikti gali padėti ne tik teksto potekstes įprasminantis, bet ir įdvasinantis dainavimas - rečitavimas". R. Nomicaitė F. Bajoro kūrinyje išskyrė šio kompozitoriaus stilistinius klodus: "vieną - pažįstamą, su teatrališkomis subtilybėmis, ir dabartinį - paprastą, be didesnių polėkių, kad ir apie ezoterinius dalykus kalbant".

L. Narvilaitės muzika patraukė savo dinamiškumu, spalvingumu, gražia polifonija. Tačiau kūrinys buvo pateiktas ne autentiškais instrumentais, o iš erzacinio kompiuterinio įrašo, tad jis nemažai pralošė. Daug kam buvo sunku įsivaizduoti tikrąjį kūrinio skambesį, pasigesta stilistinio grynumo. G. Sodeika, vienintelis girdėjęs koncertinį kūrinio atlikimą, tikino, kad jis skambėjo tikrai geriau, buvo šmaikštus.

Perklausoje dalyvavęs svečias iš Vokietijos Julianas H. Wyszynskis-Trzywdaras stebėjosi tokia aptarimo tradicija ir ją gyrė, sakė, kad tokiems individualybių pokalbiams reikia distancijos ir tolerancijos. Jis išskyrė F. Bajoro kūrinį. Jau iš anksčiau žinomas autorius jam šį kartą pasirodė pasikeitęs: "Įvyko kažkas naujo, atsivėrė naujas langas". O. Balakauskas visą perklausą apibūdino kaip mielą, postmodernią, nes joje gražiai sugyveno tradicijos ir naujovės.

Kompozitorių sąjungoje norima ne tik atgaivinti naujų kūrinių perklausas, bet vėl padaryti kuo gyvesnius pačius namus. Norima, kad meninė visuomenė žinotų, jog kiekvieną ketvirtadienį 18 val. čia vyks įdomus renginys. Lapkričio 7 d. įvyko filmo apie prieš kelias dienas savo paskutinį - 95 m. jubiliejų atšventusį kompozitorių Joną Nabažą peržiūra. Tarsi visi giedrai atsisveikinome su netrukus anapus išėjusiuoju. O 21 d. ketinama supažindinti su nauja opera.

Kitas po tuo pačiu stogu esantis traukos taškas, kurio veiklos jau neįmanoma nepastebėti - tai Muzikos informacijos ir leidybos centras (vadovė Daiva Parulskienė). Jo veikla juntama daugelyje sričių - nuo konkrečios informacijos teikimo profesionalams iki visiems atviro internetinio puslapio rengimo lietuvių ir anglų kalbomis, naujos muzikos kompaktinių plokštelių rinkinių leidybos, kūrinių katalogų sudarymo, informacinių leidinių apie kompozitorius bei jų kūrinių gaidų leidybos.