Spektakliai kaip darbo pradžia

Scena iš spektaklio "Geismų tramvajus"

"Tegyvuoja kjodžiečiai", - skanduoja Carlo Goldoni personažai. Bet ar galėtume drauge su jais sušukti "Tegyvuoja panevėžiečiai" - sunku pasakyti. Kažkuria prasme taip. Teatras nesiblaško, nuosekliai kuria savo repertuarą, leisdamas statyti tai vienam, tai kitam režisieriui. Kokios pajėgos yra, tokios ir demonstruojamos. Režisierių visuose teatruose trūksta, jų vietas užima režisuojantys aktoriai. Tai, kad teatro vadovas aktorius Rimantas Teresas, pasikvietęs vieną ar kitą režisierių ir nesulaukęs "stulbinančio" rezultato, režisuoja pats, - jokia naujiena.

Įsiminė prieš dvejus metus Naujosios dramos akcijoje rodytas R. Tereso darbas - Tomo Šinkariuko "Hambetas". Ruošdamas šį eskizą R. Teresas pademonstravo didelį talentą jungti aktorių vaidybą, vaizdo projekciją, scenovaizdį ir garsą. Tai buvo naujos kokybės kūrinys, deja, taip ir nepasiekęs finišo.

Carlo Goldoni "Kjodžos kivirčai" - iš pažiūros būtent tai, ko reikia repertuariniam Panevėžio teatrui, ir, matyt, šio miesto gyvento- jams. Tos paprastai paprastos problemos - moterys laukia vyrų, vyrai - moterų - supintos iš įvairių situacijų, kurias režisierius sprendžia pasitelkdamas aktorių patirtį. R. Teresas renkasi "kanonizuotą" dramaturgiją, kurioje veikiantys asmenys hipertrofuotais jausmais ir būsenomis bando nubrėžti savo egzistavimo lauką, teatrališkomis mimikomis išreikšti charakterius bei būsenas. Intriga panaši į lengvą egzaminą, kurį išlaiko tie, kurie supranta užduotį.

Nepakartojamas Rimanto Jovo Padronas Fortunatas - dažniau pasirodydamas net ir be teksto šis aktorius spektaklį kaip mat atgaivintų, o ir Goldoni dėl to tik apsidžiaugtų. Jovo Padronas Fortunatas atrodo tarsi spektaklio logotipas, simbolis, pažiba, tik vieno kito Padrono šėlsmo vėjelio čia aiškiai per maža. Pirmiausia į akis krenta tai, kad režisieriaus užkoduoti improvizaciniai laukai lieka tušti ir bevaisiai. Trupė nepasirengusi šėlti, dūkti ir kivirčytis. Regime lyg ir profesionalią vaidybą, bet "tylos" zonos seka viena paskui kitą. "Kjodžos kivirčai" kaip retas kuris spektaklis skaidriai demonstruoja tai, kas yra sumanyta: kaip organizuotos mizanscenos, kokia jų seka, kaip kinta dekoracijos, kodėl tokie kostiumai ir t.t. Tačiau tolygios jų raidos nėra, spektaklis trūkinėja, pradeda lįsti siūlės, "virtuviniai" garsai, kad ir scenos centre riogsančio didelio geltono čiužinio birbimas jį vis pripučiant ir išleidžiant orą. Matyt, spektaklio režisierius ir dailininkas Artūras Šimonis tikėjosi, kad "techninius" garsus nustelbs spektaklio siautulys, tačiau jo kaip tik ir nėra.

Aktoriai kažkaip labai lengvai atsikrato "savęs". Jie visi, kiekvienas atskirai, žavūs, raiškūs, įdomūs, bet kai nėra spektaklio jungčių, partnerystės ir žaidybinio prado, matai, kaip suvaidinę savo reprizą jie sustingsta tarsi prisukamos lėlės. Todėl ir visokie krepšiai, pintinėlės, skrynios scenoje yra "vieniši", nieko nereiškiantys daiktai. Abejoju, ar spektaklyje pasiteisina videoprojekcija. Esant tokiai spektaklio stilistikai, ji atrodo kaip nereikalingas inkliuzas. Einant tradiciniu keliu, "savaip" stilizuojant epochą, įvedant vieną ar kitą eklektišką detalę, šuolis prie "videoinstaliacijos" nėra toks būtinas. Dėl sceninių ryšių stokos spektaklis dažnai padvelkia šalčiu ir abejingumu. Tiesa, trumpinant kai kuriuos pasikartojimus, "Kjodžos kivirčius" galima tobulinti - padėti neblogi pamatai ne vien Goldoni atverti, bet ir visam teatrui išsiskleisti. O kadangi tokie tekstai mūsų scenose tikrai reti, trupei reikia nenuslūgti, o išnaudoti tai, kas jau pasiekta.

Kitas vilniečiams parodytas panevėžiečių darbas - Romo Vikšraičio režisuotas Tennessee`io Williamso "Geismų tramvajus" - naujų teatro sparnų neišskleidė: viskas čia lyg prieš dvidešimt metų. Gal tai mūsų prigimtis kalta, kad nemokame statyti Williamso - lietuvių scenoje jis visada atrodo labai senamadiškas (mano atmintyje neužmirštamas liko tik "Šauksmas", kur vaidino Doloresa Kazragytė ir Viktoras Šinkariukas).

Williamsas visada turės savo žiūrovą, jo įdomu klausyti, kai kam tai gali priminti teleserialą, tačiau teatro meno privalumai panevėžiečių spektaklyje liko neišnaudoti. Spektaklis pastatytas taip, kaip parašyta drama - pažodžiui. Režisierius gali sakyti, kad taip ir turi būti. Gal. Bet dramaturgas yra gilesnis. Nudžiugau pamačiusi spektaklio programėlę, kurioje geismų tramvajus dailininkės Giedrės Brazytės vaizduotėje panašus į spalvingą praeities svajonių karuselę. Tačiau scenoje viskas supaprastėjo: buitis tapo tokia buitiška, kad retsykiais priminė paprasčiausią "komunalką". Viskas lėta ir išbalansuota. Scenas gali skaityti lyg knygos puslapius, pertraukas gali daryti po kiekvienos, nors režisierius žiūrovus gerokai pakankino. Sceninis laikas virto fiziniu laiku, ir dalis ne tokių ištvermingų žiūrovų tiesiog išėjo namo.

Lietuvių teatras visada stengėsi neiliustruoti teksto. Miltinis, Vaitkus, Nekrošius, Tuminas, Koršunovas, Varnas seniai pramynė kelius kitai sceninei kalbai, kurią perprato ir žiūrovas. Antra vertus, R. Vikšraitis savaip tęsia lietuviškąją teatrinę tradiciją: sudėtingesnius dalykus eksplikuoti tarytum pro sukąstus dantis, pasitelkiant tamsias spalvas (čia - blankų apšvietimą, "purvinas" dekoracijas), visaapimančią minorinę nuotaiką. Bet juk geismų tramvajumi "važiuoja" mylinti moteris, ir per maža aktorei blaškytis po sceną, kad išsakytų tą meilės ilgesį. Dramaturgas meistriškai įžvelgia personažų slepiamus lyrinius prigimties aspektus, o jiems atskleisti scenoje teatras turi savų priemonių. Tuo tarpu spektaklyje matome tik ištisinį veiksmo maratoną, kur viską diktuoja kasdienybės logika ir socialinė personažų aplinka, iš kurios ir kyla jų problemos.

Tiesa, "Geismų tramvajų" gelbsti pagrindinio vaidmens atlikėja Ligita Kondrotaitė. Įsijautusi į savąją Blanšą Diubua, ši aktorė tapo viso spektaklio ašimi. Apie Blanšą sukasi ir pjesės veiksmas, tačiau perdėm susmulkinta aplinkinių reakcija ir pavertė spektaklį televizine melo- drama. R. Vikšraitis akivaizdžiai siekė ko kito: jis ieškojo "giluminių" spektaklio atramos taškų, vienodai svarbūs jam buvo visi personažai bei jų dramos. Deja, visa tai pavirto per daug margu junginiu. Moterys - stiprioji šio spektaklio dalis. Ligita Kondrotaitė, Eleonora Koriznaitė ir Asta Preidytė smarkiai aplenkė vyrus, tačiau liko be atramos taškų. Net ir Jovo suvaidintas Stenlis Kovalskis čia visiškai bespalvis. Moterų aplinka - tarytum ne iš jų tekstų, ne iš jų kontekstų, įspūdis toks, kad vienu metu vyksta du spektakliai.

"Geismų tramvajuje" matyti didelės režisieriaus darbo pastangos. Žiūrint spektaklį atrodė, kad tai - seniai išsvajota R. Vikšraičio medžiaga, kurią tik dabar pavyko realizuoti. Taip būna. Gal todėl spektaklyje sunkiai atsisakoma ne visada reikalingų mizanscenų. Spektaklio premjera įvyko neseniai - prieš gerą mėnesį, tad yra vilties, kad režisūrinės "partitūros" natos dar suskambės.