Siekiantys tobulybės

Rūta Jezerskytė (Džuljeta) ir Mindaugas Baužys (Romeo) M. Raškovskio nuotr.

Spalio 25 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vyko ypatingas baleto "Romeo ir Džuljeta" spektaklis. Scenoje po ilgokos pertraukos Veronos įsimylėjėlių porą įkūnijo Rūta Jezerskytė ir Mindaugas Baužys - baleto solistai, šiuo metu dirbantys užsienio teatruose. Rūta - Nyderlandų nacionaliniame balete Amsterdame, o Mindaugas - Arlingtono balete Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Kalbėjomės spektaklio išvakarėse, iš teatro salės ataidint Sergejaus Prokofjevo muzikos gūsiams. Solistai labai džiaugėsi Lietuvos baleto scenoje vėl galėdami šokti kartu, mielai pasakojo apie savo darbą užsienio teatruose. Tačiau pastaruoju metu netylant kalboms apie Lietuvos nacionalinio baleto nesugebėjimą išlaikyti ir puoselėti savo žvaigždes, pirmiausiai pasiteiravau, kodėl Rūta ir Mindaugas išvyko iš Lietuvos.

Kodėl išvykote dirbti į užsienį? Ar dabar nesigailite?

Rūta Jezerskytė: Jokiais būdais. Išvykus atsiveria platesni horizontai, tiesiog per trumpą laiką gali aprėpti - pamatyti, sužinoti, išmokti - daugiau. Tikrai nesigailiu.

Mindaugas Baužys: Aš, tiesą sakant, niekur neplanavau vykti. Tiesiog kartą suskambėjo telefonas, ir gavau neblogą pasiūlymą, pamaniau - neverta atsisakyti. Juolab kad galėjau vykti kartu su šeima. Visur yra savų pliusų ir minusų, bet visada reikia bandyti, kitaip stovėsi vietoje.

R. J.: Nerizikuosi - nelaimėsi.

Lietuvos nacionalinio baleto vadovybei priekaištaujama, kad trupėje "neauginami", nepuoselėjami "nacionaliniai kadrai", kviečiami šokėjai, kurie dargi nėra žvaigždės, iš užsienio. Judu teatruose, kuriuose dirbate, taip pat nesate "nacionaliniai kadrai". Kaip į tai žiūrima užsienyje? Ar teatruose, kuriuose dabar šokate, kyla panašių problemų?

R. J.: Be abejo, kiekviename nacionaliniame teatre saviems teikiama tam tikra pirmenybė - be kalbų, tai natūralu ir žmogiška. Tačiau Amsterdame tikrai labai atvira visuomenė, todėl jie vienodai gerai priima ir savus, ir užsieniečius.

M. B.: O Amerikoje beveik visi yra iš kur nors atvažiavę, todėl ten tikrai keblu kalbėti apie kokį nors nacionalinį momentą. Aišku, yra amerikiečių, kurie jaučia turį savo naciją, bet turbūt sunku būtų apibrėžti, kas tai iš tikrųjų yra.

Vėlgi baleto vadovybei priekaištaujama, kad kadangi nešoka Vilniaus baleto mokyklos auklėtiniai (o judu taip pat esate iš jų), nėra lietuvių baleto mokyklos tęstinumo. Rūta, kaip yra Amsterdame? Ar ten yra tam tikra baleto tradicija, mokykla, besiskirianti nuo Jūsų įgytos?

R. J.: Tokių gilių tradicijų, kaip čia, Lietuvoje, arba Rusijoje, ten nėra. Nors jų mokykla labai stipri. Tačiau ten durys atviros - į Amsterdamą atvažiuoja šokėjų iš viso pasaulio, kiekvienas jų su savo mokykla, ir niekas nesistengia jos keisti. Vis tiek kažkokiu būdu susideriname, susivienijame, juk turime paruošti spektaklius.

Mindaugai, kiek supratau, Amerikoje nacionalinės baleto tradicijos tarsi ir nėra. O ar Arlingtono balete, kuriame jūs šokate, yra savitos tradicijos, prie kurių jums, tarkim, reikėjo derintis?

M. B.: Mes patys kuriame tas tradicijas, nes trupė labai jauna. O apskritai Amerikoje labai stipri specifinė Georgeso Balanchine`o mokykla. Arlingtone teko šokti G. Balanchine`o repertuarą, bet kol kas jokių bėdų dėl to neturiu.

Svarbu ne tiek mokykla, kiek tai, ką tu po tos mokyklos gali daryti. Jei sugebi "valdyti" vieną ar kitą repertuarą, manau, neturėsi problemų jokioj šaly ir jokioj trupėj.

Ar keitėsi išvykus į užsienio teatrus judviejų šokio stilius, maniera? Galbūt išmokote ir kažko naujo? Turbūt pakito ir repertuaras?

R. J.: Savaime suprantama, kai atsidūri kitoje aplinkoje, tarp kitaip dirbančių žmonių, kažko iš jų išmoksti. Tuos savo pokyčius galbūt daugiau pati pastebiu, gal išoriškai jų nesimato. Pasikeitė kai kurios mano šokio detalės... Sakyčiau, šokis tapo laisvesnis, atsikračiau štampų.

Sakote, mokykla turi būti. Taip, tai esminis dalykas, tačiau galima eiti toliau, kažką perimti ir iš kitų mokyklų, tam tikrus savo trūkumus paversti įdomiais dalykais. Visada galima jau turimą arsenalą kuo nors praturtinti.

M. B.: Mano šokio stilius turbūt nepasikeitė. O dėl repertuaro: Arlingtono trupė nėra didelė, todėl negalime statyti didelių spektaklių, tačiau kuriame vienaveiksmius baletus, rengiame vis naujas programas, jos nesikartoja. Dėl to, man regis, mes tobulėjame, manau, šokdami kasdien vis naujus dalykus, žengiame į priekį.

Šokame vienaveiksmius baletus iš G. Balanchine`o repertuaro, pvz., "Apollon Musagčte" pagal Igorio Stravinskio muziką, taip pat mūsų trupės choreografo kurtus baletus, vienas jų - "Valsai" pagal Johaneso Brahmso muziką.

Mindaugai, mūsų balete Jūs buvote pirmo ryškumo žvaigždė. O kaip jaučiatės Arlingtono trupėje - kaip pirmaujantis, "stiprus" šokėjas? O gal jaučiate, kad dar turėtumėte tobulėti? Koks yra bendras Arlingtono trupės lygis?

M. B.: Mano galva, mūsų trupė yra stipri, nes turime nemažai atvažiavusių rusų šokėjų. Visi jie yra, sakyčiau, ne "stiprūs", bet profesionalūs artistai, kurie žino, ką daro.

O dėl tobulėjimo - manau, kad kiekvienas šokėjas visą gyvenimą gali mokytis. Tobulėjimas neturi ribų. Net baigęs karjerą gali suprasti, kad daug ko gal ir nemoki. Aš vis atrandu naujų dalykų.

Rūta, ką Jūs šokate Amsterdame? Nyderlandų nacionalinio baleto repertuaras turbūt skiriasi nuo mūsiškio?

R. J.: Taip, skiriasi.

Kaip Mindaugas minėjo, niekad nešokame ilgai to paties baleto. Kas kažkiek laiko jie statomi iš naujo, pvz., klasikiniai baletai kartojami kas porą metų, dažnai statyti jų kviečiami vis kiti choreografai.

Turime to paties G. Balanchine`o, W. Forsythe`o, įvairių kitų, dar jaunų choreografų darbų.

Mūsų teatre stato ir Krzysztofas Pastoras, jo baletų yra ir Vilniuje.

Gyvenimas nestovi vietoje. Vos spėji vieną vaidmenį išmokti, jau repetuoji kitą - vyksta įdomus kūrybinis procesas.

Amsterdamo teatro repertuare, kaip supratau, yra klasikinių baletų, o kaip yra Arlingtone?

M. B.: Šokame ištraukas iš klasikinių baletų, nes, kaip minėjau, trupė nėra didelė, tiesiog fiziškai nepajėgtume rengti didelių, 2-3 veiksmų baletų, tačiau trupės potencialas didelis. Jei atsirastų galimybių, tikrai galėtume statyti klasikinius spektaklius.

Jei dabar judviem pasiūlytų grįžti į LNOBT, ar sutiktumėte?

R. J.: Šiuo metu tikrai ne. Negalėčiau visko mesti, nebent jei čia būtų užtikrintas, įvairus repertuaras, tvirtai žinočiau, ką veiksiu artimiausią sezoną. Žinoma, sugrįžti visada labai malonu. Tačiau šiuo metu čia galiu atvykti tik retkarčiais.

M. B.: Viskas priklauso nuo sąlygų. Kai susidūri su truputėlį geresnėmis sąlygomis, nesinori grįžti prie blogesnių.

Grįžę į savo dabartines trupes, ką šoksite? Kokie judviejų planai?

R. J.: Dabar Amsterdame taip pat rodoma "Romeo ir Džuljeta" - tai Rudi van Danzingo pastatymas. Rengiame "išvažiuojamą" programą su J. Cranko "Oneginu". Kaip ir visur, bus rodomas "Spragtukas".

Vėliau atvažiuos daug naujų choreografų statyti vienaveiksmių baletų, o dėl kitko reiktų žvilgtelėti į tvarkaraštį, visko nepamenu.

Įdomu, kuo skiriasi Amsterdamo ir mūsų teatro "Romeo ir Džuljetos" pastatymai?

R. J.: Nyderlandų baleto spektaklis pastatytas anksčiau nei mūsiškis. Ten daug paimta iš Peterburgo, Maskvos pastatymų, jis labiau klasikinis. Sakyčiau, mūsų pastatymas modernesnis.

M. B.: Arlingtone, kai grįšiu, prasidės pasiruošimas "Spragtukui". Gruodžio mėnesį JAV - "Spragtukų" bumas, spektaklis rodomas visuose miestuose, artėjant Kalėdoms ir Naujiesiems metams visi vaikučiai labai mielai jį lanko.

O vėliau šoksiu pastatymuose iš G. Balanchine`o repertuaro, taip pat mūsų choreografo pastatymuose.

Ar užsienyje mėgstamas baletas? Palyginti su mūsų teatru, ar ten į spektaklius ateina daugiau publikos?

R. J.: Pats Amsterdamo teatras yra didesnis, maždaug 3000 vietų, ir baletas čia yra aktyviai lankomas.

Visgi lietuvių publika gerokai šiltesnė. Olandai šaltesni, ramesni, santūresni.

M. B.: Negaliu pasakyti, kaip yra visoje Amerikoje, bet į mūsų spektaklius žmonės renkasi gan gausiai, nors salės taip pat nemažos. Reakcijos - įvairios, tai priklauo nuo to, kokia programa, kiek ji patinka žiūrovams.

Sakyčiau, kartu ir auginame savo "žiūrovą", nes, iki susikūriant mūsų trupei, Arlingtone baleto trupės nebuvo.

Tai gal Jūs ir buvote kviečiamas tada, kai ji kūrėsi?

M. B.: Tada trupė jau egzistavo, bet buvo mažesnė nei dabar. Prieš išvykdamas nuolatiniam darbui, sezoną važinėjau į Arlingtoną dirbti kaip kviestinis šokėjas.

Kada judu vėl išvysime Lietuvos baleto scenoje? Gal jau yra konkrečių planų?

R. J.: Vienas konkretesnių - gruodžio 3 d. vyksiantis baleto mokyklos koncertas, į kurį Petras Skirmantas kviečia susirinkti ir kartu pašokti visus buvusius mokinius.

M. B.: Deja, į tą koncertą, kad ir kaip norėčiau, negalėsiu atvykti, nes tuo metu turėsiu daug darbo Arlingtono trupėje.

Konkrečių ateities planų negaliu atskleisti, nes šiuo metu tik tariamės. Kaip bus, parodys ateitis.

Dėkoju už pokalbį ir linkiu Jums sėkmės.

Kalbėjosi Beata Leščinska