Apgaubti tamsios auros

Jevgenijus Panfilovas M. Raškovskio nuotr.

Rusijos šokio pasaulį šią vasarą sukrėtė nelaimė - liepos 13 d. savo namuose žiauriai nužudytas garsus Permės choreografas, daugybės Rusijos ir užsienio šalių, tarp jų ir prestižinės "Auksinės kaukės", apdovanojimų laureatas Jevgenijus Panfilovas. Neva per apiplėšimą. Apiplėštas Rusijos - ir ne tik - šokio pasaulis. Liko trys jo sukurtos trupės - pagrindinė "Jevgenijaus Panfilovo baletas", sudaryta iš vienos geriausių Rusijoje Permės baleto mokyklos absolventų, "Storulių baletas", čia šoka šimtakilograminės moteriškės, ir vos prieš metus iš gatvės jaunuolių suburta šokio trupė "Kovotojų klubas".

Jevgenijus Panfilovas visada buvo tas "neklusnusis vaikas", kuris savo veikla erzino vietos valdžią, o šokiruojančiais kūriniais - kritikus. Jis pirmasis Rusijoje įkūrė privatų šokio teatrą, daugiau nei dešimt metų savo pasirodymų intensyvumu (po spektaklį kas savaitę) nenusileidusį valstybinei baleto trupei, o kūrinių gausa lenkusį bet kokį teatrą. Atsitikdavo, kad per mėnesį jis savo nuomojamoje Permės kultūros rūmų scenoje parodydavo tris premjeras.

Į šokio pasaulį J. Panfilovas atėjo jau perkopęs antrą dešimtį, tad nekintančios klasikinio baleto klišės jam nebuvo įdiegtos nuo vaikystės, kai besąlygiškai viskuo tikima. Jis turėjo savą požiūrį į šokį, nebijojo net ir labai drastiškai eksperimentuoti, laužyti nusistovėjusių ne tik baleto technikos, bet ir choreografijos kanonų. Jo "Spragtukas" vyksta diskotekos aplinkoje, o "Pelenė" tampa pasaka apie rūmų gyvenimą po Pelenės vestuvių su Princu. "Romeo ir Džuljetoje" pagrindinį vaidmenį jis patikėjo savo keturiolikmetei dukrai, o pats apsirengė Auklės suknia.

Visą posovietinį laikotarpį choreografas kovojo, kad jo trupė taptų valstybine, tuo norėdamas užtikrinti artistų socialinį aprūpinimą bei gelbėdamas juos nuo armijos. To pasiekti pavyko tik 2000-ųjų vasarą. Trupė įgijo naują statusą ir buvo pavadinta Valstybiniu Permės teatru "Jevgenijaus Panfilovo baletas". Choreografas buvo šios trupės siela ir vienintelis kūrėjas. Ir nežinia, kaip trupė gyvens vėliau, kas liks iš "Storulių baleto" ar "Kovotojų klubo" - iš sporto salių surankiotų, su aplinkiniais bendros kalbos nerandančių jaunuolių. Kas dar, be Panfilovo, sugebės dirbti su jais, užkrėsti juos beprotiška energija ir įrodyti ne tik jiems patiems, bet ir gausybei žiūrovų, nuo kurių lūždavo salė per kiekvieną trupės spektaklį, kad jie gražūs ir reikalingi tokie, kokie yra.

Vien savo pagrindinei trupei J. Panfilovas sukūrė daugiau nei šimtą spektaklių ir kompozicijų. Dalis jų buvo spalvingi šou, sukurti pagal populiarią muziką, sutraukdavę begalę "popso" mylėtojų ir padėdavę finansiškai išlaikyti trupę bei kurti "rimtajai" publikai. Būtent pastarajai skirti spektakliai ir kompozicijos sulaukdavo apdovanojimų, į šiuos kūrinius choreografas įdėdavo po dalelę savo sielos. Lietuvoje "Naujojo Baltijos šokio" festivaliuose matėme jo sukurtas "Aštuonias rusiškas dainas", "Upę", "Viržyną", ne vieną žiūrovą šokiravusį "Storulių baletą" su šou programa.

Vieni iš paskutiniųjų "Jevgenijaus Panfilovo baletui" skirtų vienaveiksmių spektaklių - "BlokAda" (paraidžiui - "Pragaro blokas") ir "Kapituliacija" - sukurti paskutinįjį choreografo darbo sezoną. Beveik visi jo paskutinieji kūriniai buvo apgaubti kažkokios tamsios auros, tarsi choreografas būtų nujautęs artėjančią mirtį.

"BlokAdą" su Leningrado blokada sieja tik muzika - D. Šostakovičiaus "Leningrado simfonija", o spektaklis, sukurtas 2002 m. vasarį Berlyno Tempodromo teatro užsakymu, iš pradžių vadinosi "Gyvenimas yra puikus". Jis pasakoja apie Rusijos būtį prieš karą ir po jo, kai buvo blokuojamas kiekvienas minties švystelėjimas, o pati šalis panėšėjo į pragaro provinciją. Kiekviena spektaklio akimirka, iš pirmo žvilgsnio primenanti kraupius pasakojimus apie gyvenimą ir mirtį uždarame mieste, gali būti traktuojama gerokai plačiau.

"Kapituliacija" - tai pasidavimo ydoms ir nuodėmėms idėja, perteikta šokio kalba. Spektaklio epigrafas - choreografo mėgstamo F. Nietche`s žodžiai: "Prieš mane baisus, slegiantis vaizdas: aš atitraukiau uždangą, slėpusią žmonių sugedimą...". Grožis, gėris, regis, pats gyvenimas kapituliuoja prieš blogį ir destrukciją. Čia choreografas tarsi apvertė aukštyn kojomis viską, kuo tikėjo ir ką teigė savo geriausiame balete "Romeo ir Džuljeta", atnešusiame jam krūvą apdovanojimų.

Trupės "Jevgenijaus Panfilovo baletas" ateitis - neaiški. Dabar dar trupė dirba, rodo anksčiau sukurtus spektaklius, gastroliuoja, bet nežinia, ar kas galėtų (ir norėtų) pakeisti jos sielą - J. Panfilovą.

Lietuvos šokio informacijos centras, kurio organizuotuose festivaliuose J. Panfilovas jau ne kartą svečiavosi, pakvietė trupę su spektakliais "BlokAda" ir "Kapituliacija" į Vilnių. Gruodžio 2 d. abu spektakliai bus parodyti Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kaip pagarbos ir atsisveikinimo su garsiu choreografu ženklas.