Revolveriai ir kultūra

"Samurajus"

Terrence`ą Malicką vadina kino Salingeriu. Po dviejų sėkmingų filmų, sukurtų 8-ajame dešimtmetyje, jis tylėjo beveik ketvirtį amžiaus. Malickas tapo kultiniu autoriumi iškart po debiutinio filmo "Badlands" (1973). Tačiau jo profesijų sąrašas ilgas: jis ir futbolininkas, ir naftininkas, ir filosofijos dėstytojas, ir žurnalistas (tokių respektabilių leidinių kaip "Life" ir "New Yorker"), ir televizijos serialų aktorius bei scenaristas. Beje, jis parašė ir visų savo filmų scenarijus. Kartais prisidengęs pseudonimu jis rašo scenarijus ir Holivudui.

"Rojaus dienos", kurias TV4 rodo stebėtinai nepatogiu dirbantiems žmonėms laiku - pirmadienį (25 d.) 15.30 - yra antrasis šio režisieriaus filmas, sukurtas 1978 m. Veiksmas nukelia į 1916-uosius, į Amerikos Vakarus, Teksasą. Čia iš Čikagos atklysta jaunuolis (Richard Gere), kuris slapstosi nuo policijos, nes per muštynes nužudė žmogų. Kartu su juo keliauja ir mylima mergina (Brooke Adams) keistomis tuščiomis akimis. Pora apsimeta broliu ir seseria. Turtingoje fermoje merginą įsimyli jaunas šeimininkas (Sam Shepard). Taip filme susilieja keli pasakojimai - keistas meilės trikampis, įsimintini socialiniai portretai ir alegoriškas epas, kurį neįtikėtinai gražiai nufilmavo Nestoras Almendrosas ("Oskaras" geriausiam operatoriui).

Kritikai net juokavo, kad režisieriui vienodai svarbūs ir platūs kviečių laukai, ir vabzdžiai, ir bizonų kaimenės, ir įsimylėjėliai. Vizualinis filmo grožis, jo irealus jausmingumas pavertė "Rojaus dienas" vienu unikaliausių ir mįslingiausių filmų. Būtent nuo jo prasidėjo pasaulinė Richardo Gere`o šlovė, o T. Malickas Kanuose gavo prizą už geriausią režisūrą.

Tačiau filmas buvo kuriamas sunkiai. Režisierius vertė aktorius improvizuoti, o tai erzino studiją, nes filmuota pernelyg daug dublių. Užsitęsė ne tik filmavimas, bet ir montažas. Galiausiai filmas pritraukė mažai žiūrovų. Visa tai atbaidė Malicką nuo kino. Jis sugrįžo tik prieš kelerius metus vienu įspūdingiausių ir, manau, iki šiol deramai neįvertintu filmu apie karą "Plonytė raudona linija".

Atsiskyrėlio filosofo Malicko mitas artimas ne tik panašaus likimo Stanley`ui Kubrickui, bet ir Jeanui Pierre`ui Melville`ui, nors pastarasis dažniausiai kūrė kriminalinius filmus. Mylimas prancūzų Naujosios bangos autorius kurį laiką buvo užmirštas, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais vėl sugrįžta į kiną, nors ne visada tiesiogiai - per Johno Woo, Quentino Tarantino, Martino Scorsese`s filmus. Ilgam įsiminiau Franēois Truffaut frazę apie Melville`į: "Kai jis išgirsta žodį "revolveris", iškart siekia kultūros". Žaisminga garsaus posakio parafrazė tiksliai atskleidžia Melville`io stiliaus esmę - kriminalinėms istorijoms jis visada suteikdavo mito atspalvį ir egzistencines potekstes. TV4 antradienį (26 d. 20.15) rodo, mano galva, vieną geriausių Melville`io filmų "Samurajus". Jo herojus - samdomas žudikas (Alain Delon), kurį persekioja ir policija, ir užsakovai.

Benaršydamas po savo popierius radau labai įdomų tekstą - Johno Woo pamąstymus apie Melville`io stilių. Negaliu susilaikyti nepacitavęs kelių garsiojo "Kilerio", "Sulaužytos strėlės", "Kalbančių vėjui" autoriaus minčių.

Woo rašo: "Melville`is man yra Dievas. Aš jį atradau kartu su "Samurajumi", kuris pasirodė Honkonge 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Būtent šis filmas išgarsino Azijoje Alainą Deloną. Man tai buvo tikras šokas. Buvau pritrenktas jo naujoviško labai subtilaus stiliaus ir amato. Melville`is man pasirodė tikras džentelmenas: istorijas jis visada pasakoja labai "kietai", ramiai ir persmelkdamas jas filosofija... "Samurajus" labiausiai iš užsienietiškų filmų paveikė Honkongo kiną, bent jau jaunąją kartą. Prieš jį jaunimas domėjosi Cliffu Richardu arba Elvisu Presley`u, karatė filmais. Po "Samurajaus" jie atrado naują elegantiškumo, stiliaus formą. Tada aš nešiojau ilgus plaukus, bet pamatęs "Samurajų" trumpai kaip Delonas nusikirpau plaukus ir pradėjau ryšėti kaklaraiščius. Tai filmas, kuris labai paveikė mano kartą. (...) 7-uoju ir 8-uoju dešimtmečiais mane taip pat labai paveikė egzistencializmas. Jį aš atradau ir Melville`io personažuose. Tai žmonės, kurie nuolat kažko ieško. Aš mėgstu tą vienatvę, kokią patiria Yves`as Montand`as filme "Raudonasis ratas". Jis vaidina alkoholiku tapusį buvusį policininką, kurio iš tikrųjų niekas nesupranta. Tokius dalykus galima aptikti ir graikų tragedijose. Visa tai labai giliai paveikė mano filmus. Mano personažai dažnai yra vienišiai, tragiškos figūros, kurių laukia pasimatymas su mirtimi..."

Tikiuosi, kad įtikinau mesti visus darbus ir pasiaukoti geram kinui. Jei ne, ką gi... Galiu pridurti dar kelis dėmesio vertus filmus. Tango TV 27 d. rodo 1990 m. sukurtą Barbeto Schroederio filmą "Likimo išdaiga" apie vieną garsiausių 9-ojo dešimtmečio teismo procesų, kai 1982 m. aristokratas Clausas von Bulowas buvo apkaltintas pasikėsinimu nužudyti savo turtingą žmoną. Žmona atsidūrė komoje, o von Bulowas buvo pripažintas kaltu. Tačiau tada jis pasisamdė vieną garsiausių Amerikos advokatų Alaną Dersowitzą (šio knyga ir tapo filmo pagrindu), ir viskas pakrypo kitaip... Schroederis sukūrė keistą dokumentinės dramos ir socialinės satyros mišinį. Gal kitaip ir neįmanoma, nes kalbama apie Amerikos aukštuomenę, kuri šį kartą liko nelabai patenkinta savo atvaizdu. Man labiausiai vykęs pasirodė von Bulową ir advokatą suvaidinusių Jeremy Ironso ir Rono Silverio duetas.

LNK ateinančią savaitę siūlo praleisti kartu su Julia Roberts, kuriai "7MD" puslapiuose esu ne kartą išpažinęs meilę ir susižavėjimą. Paradoksas, bet savaitė prasideda dviem filmais, kuriuose pirmuoju smuiku groja visai ne Roberts. "Snobo kine" (25 d. 20.55) pamatysime Herberto Rosso "Plienines magnolijas" (1989), kurios, aišku, atkreipė dėmesį į dar visai jauną aktorę, o "Snobo naktyje" (28 d. 22.30) bus parodytas Neilo Jordano "Maiklas Kolinzas" (1996). Pastarajame Roberts vaidina vienos kontroversiškiausių Airijos istorijos figūrų, IRA kūrėjo ir šiuolaikinio terorizmo pradininko Michalo Collinso mylimąją. Jordanui pavyko sukurti šiuolaikišką istorinį filmą - refleksijos apie istoriją čia kyla tarsi savaime - iš herojaus ir aplinkos konfliktų, bet kartu autorius, pasitikėdamas žiūrovu, leidžia jam pačiam sudėlioti visus akcentus.

Ir dar apie kelis retai mūsų televizijų ekranuose pasirodančius autorius ir kinematografijas. LTV "Elito kinas", kuriam, nepaisant snobiškos ir tuščios rubrikos, parinkta labai įdomi filmų programa, šį antradienį (26 d. 22.30) rodo filmą iš Irano - Abolfaro Jalilo "Delbazan". Žinau, kad Irano filmus žiūrėti madinga, bet turiu pasakyti, kad per pastaruosius penkerius metus mačiau gal tik kokį vieną dėmesio visai nevertą iraniečių filmą. Visi kiti papirko ne tik savo išmintingu neorealistišku paprastumu, bet ir formos taurumu. Irano kino režisieriai puikiai išmoko kino istorijos pamokas, ko, deja, negalėčiau pasakyti apie lietuvius.

Labai smalsu bus pasižiūrėti Volkerio Schlöndorffo "Tarnaitės pasaką" (TV3 22 d. 23.40) - vieną iš kelių režisieriaus Amerikoje sukurtų filmų. Tačiau įdomu dar ir todėl, kad tai Margareth Atwood romano ekranizacija. Žinau, kad ši rašytoja jau turi ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje.

Iš garbingų senienų verta pasižiūrėti Martino Ritto 1979 m. "Normą Rei" (TV3 23 d.11.35) - pasakojimą apie darbininkę, kuri ilgainiui įsitraukia į kovą už savo teises. Pas mus profsąjungos sukompromituotos, regis, negrįžtamai, o pats primityviausias darbininkų išnaudojimas yra tik tema pikantiškam "Lietuvos ryto" televizijos" reportažui.

Baigdamas linkiu atsilaikyti prieš militaristinę beveik visų televizijų psichozę - daugybę amerikietiškų šio savaitgalio filmų apie karus ir kareivius. Jie keistai sutapo su JAV prezidento vizitu, nors filmai skirti lietuvių kariuomenės dienai. Laisva nuo televizijos diena kartais žada daug netikėtumų.

Jūsų - Jonas Ūbis