Miesto žymėjimas

Algis Lankelis. "Atgal į ateitį"

Miesto žymėjimas yra miesto organizavimą ir jo vartojimą apimanti veikla. Turistai naujuose ar kelintą kartą lankomuose miestuose savo maršrutą organizuoja pagal žemėlapiuose ir vadovuose sužymėtas vietovės įžymybes. Žemėlapių žymėtojai vieni iš kitų išmoksta atspėti, kas lemia vieno ar kito ženklo atsiradimą, o tie, kurie lemia, ieško vietos naujoms įžymybėms, vienas po kito užsikrėsdami savo rango profesinėmis ligomis, kurios plinta miesto oru lyg virusai - žemėlapiais, vadovais, lankstinukais, biuleteniais, internetu, architektūros bei meno projektais ir tokiomis parodomis kaip ši. Čia, pasak jos kuratoriaus Audriaus Novicko, "menininkai ir architektai naudoja, interpretuoja, analizuoja visa tai, kas susiję su miesto vaizdavimu (antrine realybe): miesto planus, įvaizdžius, tekstus ir garsus, suvokdami juos kaip priemones, kuriomis miesto realybė yra formuojama, o ne reprodukuojama." Tiesa, anglų kalba "city spotting" reiškia ne tiek žymėjimą, kiek organizavimą, susidūrimą su miestu.

Pirmiausia apie tai, ko parodoje nėra. Analizuojamas išskirtinai miesto vidus, tačiau ne pastatų interjeras - šiuo atžvilgiu tai, kas mums atveriama, yra lyg antrasis žmogiškasis mastelis; jį lemia žmogaus galimybė judėti, tačiau judėti ne per daugiausia, neišeinant už savo kompetencijos ribų. Dar vienas kiekvieno miesto vietoženklis plačiąja prasme - minia, kurios čia taip pat nėra; nėra ir verslo; yra virsmai ir galbūt pabaiga; nėra nuovargio. Nuolat kartojasi susidūrimai, savinimaisi ir miesto operacinių sistemų atradimas planuose. Netgi jei šis planas - realus žmogus Dave`as, buvęs gidu Aidai Čeponytei ir Valdui Ozarinskui "Ground Control" projekte - 1995 m. vežęs ant galinės sėdynės pasyviai susirangiusius menininkus su kamera po savo miestą, iš kurio nebuvo išvykęs toliau nei 20 kilometrų (Ozarinskų videodarbas "Viena Londono istorija"). Po ketverių metų suaugę ir susiformavę menininkai pristato sau visiškai nebūdingą darbą parodoje "City Spotting". Šalia - Tomo Grunskio, kauniečio architekto, darbas "Intro", miesto planą transformuojantis į tikras ir menamas komunikacijos tinklų schemas ir kartu - į nuo akių paslėptą miesto tolygumą; ar gerai sutvarkytame mieste egzistuoja kas nors, ką galima būtų pavadinti kritine distancija? Kiek pavojingas yra dailus ir griežtas Vytenio Jankūno "Slaptas nekilnojamo turto planas", savo abstrakcija uždengęs atsakymus į slapto plano galimybės sukeltą klausimą - kada ir kur? Kritiškiausias parodos darbas - Algio Lankelio "Atgal į ateitį", nes jis drastiškai išsidriekęs per ištisus dešimtmečius. Lankelis konservuoja kadaise savo autoritariškumu užspringusius darbadienius, švytinčias požeminių perėjų (kurios veda į niekuo neypatingas, dažniausiai negyvenamas teritorijas) fotografijas, įdėdamas juos į dabar jau dar labiau nei projektavimo metu nutolusius miesto ateities planus. Ir kartu tai - vienas estetiškiausių pasta- ruoju metu matytų lietuviškų meno projektų.

Flora Watzal. "Wien - Ende"

Šalia - Dariaus Čiūtos garso instaliacija. Tarp keturių kolonėlių patekęs klausytojas iš miesto centro išnešamas į visas keturias puses tolstančių Kauno gatvių gaudesiu ir, tiesą sakant, jau iš pat pradžių paliekamas už jo ribų, nes sklisdamas kartu su garsu negali prisiliesti prie paties miesto, nuo kurio atsimuša jo bangos. Basilio Vogto iš Ciūricho animacijoje ("Nordost") šoka požeminius tinklus žymintys stulpeliai - užsidėjus ausines galima stebėti stulpelio kraipymąsi apsilamdžiusios pievos narvelyje. Flora Watzal apvažiuoja Vienos priemiesčius, suranda visus miesto riboženklius ("Wien-Ende"), kurie keičia vienas kito peizažus svaigiu savaitgalio iškylos tempu, amžinai šviečiant saulei ir visuomet kairėje kelio pusėje, išvengdami įsakmiosios, dešiniosios. Ranka piešto "oficialiojo" ir "subjektyviojo" Geteborgo fragmentai tarp miesto dešiniosios pusės plano ir jo veidrodinio atspindžio gatvių įsikomponuoja į man- dalos pavidalo "Mano asmeninį Geteborgą" (Audrius Novickas), pirmiausia primenantį iš mokyklinių vadovėlių pažįstamus smegenų pusrutulius. Turint omenyje, kad Novickas yra ir šios parodos kuratorius, norisi pasakyti, kad ji yra išbaigta, nors šis epitetas vartojamas gal tik tarpinėse Dailės akademijos peržiūrose. Paskutinysis dar neminėtas darbas parodoje - Paulinos Eglės Pukytės projektas "Bernas, Šveicarija, 1945". Jo tikslas, autorės žodžiais tariant, - "prastumti" Berną, sukonstruotą sename rusiškame filme "Septyniolika pavasario akimirkų", kaip tikrąjį Berną, filmo kadrų atspaudus pateikiant kaip miesto fotografijas ar atvirukus.