Muzika

Tvirtu žingsniu

Eduardo Kaniavos sukaktuvinis koncertas

Vaclovas Juodpusis

iliustracija
Kultūros ministrė Roma Dovydėnienė sveikina Eduardą Kaniavą
A.G. Žygavičiaus nuotr.

Kiekviena epocha turi savų numylėtinių dainininkų. Prieškario metais jais buvo K. Petrauskas, A. Sodeika, V. Jonuškaitė, V. Grigaitienė... Pokaris augino savus, jaunosios kartos dainininkus. Jais buvo lemta tapti V. Noreikai, E. Kaniavai, V. Prudnikovui, I. Milkevičiūtei, V. Urmanavičiūtei-Urmanai... Ir tą visuotinį pripažinimą jie pelnė nuoširdžiu, įtemptu darbu ir, žinoma, talentu.

Kai lapkričio 8-osios vakarą pilnutėliame Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre klausiausi Eduardo Kaniavos sukaktuvinio koncerto, atmintyje lyg kokiame kaleidoskope prabėgo daug įspūdingų reginių, kurie priminė jo ieškojimus kuriant pirmąjį vaidmenį - Figaro G. Rossini operoje "Sevilijos kirpėjas", ir pirmųjų kvietimų į užsienį sėkmę, ir kūrybinį bendradarbiavimą su lietuvių kompozitoriais, kurie dainininkui patikėjo savo vokalinių kūrinių pirmuosius atlikimus, ir sėkmingą lietuviškos estradinės dainos populiarinimą...

Nuo pat savo kūrybinio kelio pradžios E. Kaniava neapsiribojo vien tik "mokykliniu" pasirengimu operos scenai, bet žengė į savarankišką gyvenimą tvirtu žingsniu, visur ir visada ieškodamas, į kiekvieną kvietimą reaguodamas sąžiningai ir tam atiduodamas visą save. Taip po truputį, plyta po plytos, buvo "statoma" jo gausi ir turtinga operų vaidmenų galerija.

Greitai muzikantui ankšta pasidarė gimtojoje Lietuvoje. Jo talentas sužibėjo Maskvos Didžiajame ir Sankt Peterburgo Marijos teatruose, Sidnėjaus operoje, Havanos G. Lorkos teatre, Niujorko "Carnegie Hall"...

Nepaisant sėkmingų pasirodymų pasaulyje (nedainuota tik Afrikoje), E. Kaniava visada ypač daug dėmesio skyrė Lietuvos klausytojams. Ir dabar jo balsas nuolat skamba Lietuvos miestuose ir miesteliuose. Tuo lyg ir pateisinamas tas pasitikėjimas, kurį išreiškė Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, 1997 m. įteikdamas jam operos bičiulių "Kipro" apdovanojimą.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo surengtas lapkričio 8-osios koncertas nebuvo akademiškas E. Kaniavos rečitalis. Tai buvo tarsi plati panorama, kuri leido pamatyti šį kūrybingą dainininką ir kaip operos bei operetės solistą (jam talkino M. Staškaus diriguojamas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro simfoninis orkestras, o duetus kartu atliko žymiausi scenos meistrai V. Noreika, I. Milkevičiūtė, V. Prudnikovas, J. Leitaitė), ir kaip vokalo profesorių, kurio mokyklai atstovavo trys jo klasės studentai - D. Staponkus, A. Kalinovas ir J. Voroneckas.

Koncerto pirmoje dalyje dominavo operų muzika. Jai E. Kaniava per savo 45-erių metų kūrybinį gyvenimą skyrė daugiausia dėmesio.

Tuo tarpu antroje dalyje klausytojus užvaldė operečių fragmentai. Jų atlikimas su žaviąja J. Leitaite dar kartą įrodė šio žanro gyvybingumą ir tai, kad operečių melodijos nauja spalva suskamba tada, kai jas interpretuoja tikri vokalo meistrai, pritariami įspūdingo orkestro.

Tikrai puikų E. Kaniavos sukaktuvinį koncertą užbaigė "Trijų tigrų" išdaigos, lyg ir priminusios, kad tai ne paskutinis žavus, žaižaruojantis garsiųjų solistų susitikimas scenoje.

O gausybė gėlių puokščių reiškė simpatiją ir padėką dainininkui baritonui, kuris pastaraisiais dešimtmečiais yra įkopęs į aukščiausią Lietuvos muzikinės kultūros pripažinimo pakopą. Tai liudijo ne tik klausytojai, bet ir pats E. Kaniava - savo dainavimu.