Niekas nėra tobulas šioje tobuloje šalyje

"Meilės vaikai"

Prieš norvegų filmo "Daugiausia žmonių gyvena Kinijoje" ("Folk flest bor in Kina") peržiūrą vienas filmo režisierių Arildas Frolichas ir prodiuseris Yngve Saertheisas paprašė žiūrovų pakelti rankas, už ką jie balsavo paskutiniuose rinkimuose. Manheimo "Atlantis" salėje tą vakarą buvo įprasta publika - festivalio dalyviai, kaip visada daug jaunimo ir respektabiliai atrodančių keturiasdešimtmečių. Daugiausia rankų pakilo už liberalus. Mažiausiai - už buvusius komunistus. Beveik tiek pat, kiek ir paklausus, kas visai nebalsavo. Norvegai nuramino žiūrovus, kad jų filme kiekvienos partijos adoratoriai ras sau ką nors įdomaus. Taip ir buvo, neatsitiktinai "Daugiausia žmonių gyvena Kinijoje" gavo daugiausiai festivalio prizų: antrą pagal svarbą festivalio apdovanojimą - Rainerio Wernerio Fassbinderio prizą, FIPRESCI bei kino teatrų savininkų žiuri prizus. Šį rinkimams skirtą 8 novelių filmą kūrė 9 režisieriai - ir visai jauni, ir pakankamai garsūs bei patyrę. Veiksmas rutuliojasi aplink Norvegijos miškuose įsikūrusią "Statoil" degalinę, kurioje triūsia šaunuolis Lasė. Pas jį užklystanti įvairiausio plauko publika ir yra filmo novelių herojai. Kiekviena tų novelių dedikuota kokiai nors partijai, tiksliau, už ją balsuojančiai žmonių daliai. Sakykime, separatistams, kurie, kaip supratau, yra kraštutiniai nacionalistai, dedikuota novelė prasideda keliu tiesiog skriejančio automobilio vaizdais. Automobilyje sėdi jauna elegantiška moteris, kuri tuo pat metu vairuoja, kalbasi mobiliuoju telefonu ir valgo ant sėdynės padėtą ekologišką maistą. Aišku, tai nesibaigia geruoju. Priverstos sustoti (ant kelio atsidūrė karvių banda) moteriškės dalykinis pokalbis staiga nutrūksta, nes smalsi karvė praryja telefoną. Herojė puola ją vytis kloniais ir laukais, kol galiausiai trenkiasi kakta į medžio šaką. Paskui ji atsibunda pas karvių savininkus ūkininkus ir tampa jų šeimos nare. Toji šeima atitinka ir visus patriarchalinius lietuvių idealus: prie pietų stalo sėdasi kartu didžiulė šeima, moterys mezga, žindo kūdikius, šeimos galva sėdi galustalėje ir iškilmingai duoda ženklą visiems kabinti tirštą košę. Tuos vaizdus lydi idiliška, bet pakili muzika... Mintis aiški - tik žmogus, smarkiai susitrenkęs smegenis, gali balsuoti už grįžimą į patriarchalinį rojų.

Kitos novelės gal ne tokios tiesmukos. Tačiau daugiausia juoko sulaukė ta, kuri dedikuota buvusių komunistų partijai. Smagūs ir energingi senukai, iš kurių jauniausiam gal kokie septyniasdešimt su trupučiu, susirenka į savo tradicinį žygį miškais ir kalnais. Jiems žygiuojant kalnais pasigirsta moters pagalbos šauksmas - ji ėjo per pelkę ir jau įklimpo iki kelių. Aišku, vorele išsirikiavę senukai ištraukia jauną gražuolę, bet patys pradeda grimzti. Kai nugrimzta beveik iki pažastų, iškilmingai pasitaria, susikimba rankomis ir uždainuoja Internacionalą.

Nesupratau, kokiai partijai dedikuota novelė, prasidėjusi mažo berniuko malda, kurioje jis dėkoja Dievuliui už batus, šokoladą ir viliasi, kad jo bus daugiau. Berniuką Rumunijoje, gatvėje, pasiėmė lesbiečių pora ir kontrabanda atsivežė į Norvegiją. Tačiau kol damos rūkė šalia degalinės, sužavėtas ant kitos mašinos sėdynės pūpsančio pyrago, berniukas atsidūrė toje mašinoje ir nuvažiavo nežinoma kryptimi. Moterys iškart kreipėsi į policiją, tad paskutiniai novelės kadrai visai optimistiški - pakelės stotelėje, virš kurios spindi vieniša žvaigždė, lyg prakartėlėje, ant įmotės rankų ramiai miega atrastas vaikas.

Pavadinimą (beje, angliškai jis verčiamas taip: "Utopija. Niekas nėra tobulas tobuloje šalyje") filmui davusios novelės herojai - du vaikai, kurie šalia degalinės renka aukas akliems Afrikos vaikams. Prisirinkę pakankamai pinigų, vaikai nuperka visus Lasės parduotuvėlės saldumynus. Jis, aišku, bando priekaištauti, ginti Afrikos vaikus, į tai mergaitė atsako: "Daugiausia žmonių gyvena Kinijoje". Politinės demagogijos pamokas net vaikai, pasirodo, išmoksta tobulai. Jau Lietuvoje įsijungusi televizorių, per kiekvienas žinias girdėjau tą sakramentalią frazę "Daugiausia žmonių gyvena Kinijoje", kuri kiekvieno politiko lūpose, aišku, skamba kitaip. Ją juk galima perskaityti ir milžiniškuose Seimo pirmininko rinkiminiuose plakatuose. Todėl apmaudu, kad Manheime, kur šiemet pirmąkart vyko ir kino platintojų susitikimai, nebuvo nė vieno lietuvaičio. Gal kuris nors būtų susigundęs norvegų komedija, juolab kad ant nosies - ne vieni rinkimai.

Geriausiu šių metų festivalio filmu žiuri pripažino prancūzo Christophe`o Ruggia filmą "Velniūkščiai" ("Les Diables"). Tai bene labiausiai provokuojantis, šokiruojantis, bet kartu ir ne vieną abejonę (bent jau man) sukėlęs drastiškiausias konkurso filmas. Tai pasakojimas apie du vaikus - paauglę autizmu sergančią nebylią mergaitę Kloją ir jos 12-metį brolį Žozefą. Vaikus prieš daugelį metų rado pamestus gatvėje, ir nuo tada niekas negali jų išskirti. Vaikai nuolat bėga iš visų globos ir slaugos namų, ligoninių. Žozefas įsitikinęs, kad tada, kai jie suras namą su mėlynomis langinėmis, Klojė pasveiks ir jie gyvens kartu ilgai ir laimingai. Filmas prasideda kadrais, kai juos eilinį kartą sugauna tarsi žvėriukus besislapstančius miške. Patekę į internatą, jie sužino, kad atsirado motina. Ji pasako Žozefui, kad Klojė visai ne jo sesuo - tiesiog berniuką motina pasodino gatvėje šalia kito vaiko. Tai visai nepakeičia Žozefo elgesio - jis ir toliau pasiryžęs globoti mergaitę, kuri bijo pasaulio ir, vos palietus ją ranka, jai prasideda siaubinga isterika. Vaikai ir vėl pabėga, slapstosi Marselio priemiesčiuose, vagiliauja. Žozefą pasodina į kalėjimą, ten jis bando pasikarti, bet išgijęs vėl pabėga. Istorijai besirutuliojant, nuolat didėja ekraninės agresijos dozės - vieną namą su mėlynomis langinėmis jie apiplėšia, viską jame sunaikina ir pagaliau padega, kito panašaus namo gyventojus paima įkaitais... Regis, tas bėgimas į pragarą nesibaigia niekad. Herojams svarbiausia būti šalia vienas kito, jie tarsi Siamo dvyniai. Jų kova už buvimą kartu neišvengiamai tampa kova prieš visuomenę.

"Daugiausia žmonių gyvena Kinijoje"

Tolygiai rutuliojasi ir pasakojimas apie bundantį Klojės seksualumą. Iš pradžių Žozefas stebi, kaip ji pati save glamonėja, vėliau Klojė jau glamonėja Žozefą. Tačiau iš esmės drastiškos paauglių erotinės scenos šiek tiek sustabdo beprotišku ritmu šuoliuojantį filmą, nors įvardytas ir parodytas vaikų erotizmas greičiau atima iš filmo dalį mįslingumo, kuris labiausiai ir žavi pradžioje. Kita vertus, filmas neišvengė ir tradicinio prancūziško kairuoliškumo - policininkai filme kaip reta atstumiantys, vaikams padeda tik juodaodis jų bendraamžis, apskritai, filmas smerkia visuomenę, kuri atstūmė tuos vaikus, privertė juos gyventi už ribos. Tačiau man tas politiškai korektiškas filmo idėjas vis dėlto nustelbė režisieriaus mėgavimasis patologijos - visuomenės ar vargšelės Klojės - vaizdais. Pernelyg daug purtymosi, kratymosi, isterijos, prievartos, apnuogintų nervų. Per mažai gilinimosi į herojų motyvus, psichologiją. Kita vertus, mažieji aktoriai Adele Haenel ir Vincent`as Rottiers`as ilgam išlieka atmintyje.

Apie vaikus pasakoja ir specialiu tarptautinės žiuri pažymėjimu apdovanotas belgų režisieriaus Geoffrey`o Enthoveno filmas "Meilės vaikai" ("Les enfants de l`amour"). "Dogmos" maniera sukurtas filmas prabyla apie didžiulę šių laikų problemą - išsiskyrusių šeimų vaikus. Veiksmas prasideda penktadienį, kai Natali lieka viena, be savo trijų vaikų: vyresniuosius Mišelį ir Vinę pasiima pirmasis vyras, jaunesniąją Aureliją - antrasis. Likusi viena visą savaitgalį Natali iš pradžių liūdi, bet gana greitai užsimiršta diskotekoje, kur susiranda naują gerbėją.

Vyresnieji vaikai nelabai randa bendrą kalbą su tėvu, nes jis yra nuobodus, zyzla ir šiaip visai nemalonus tipas. Tačiau - tėvas, kuris pildo ne vieną užgaidą, kad ir veda į "MacDonaldo" restoraną. Aurelijos tėvas - visiška priešingybė. Iškart matyti, kad jis dievina savo mergaitę, kad kenčia būdamas atskirai nuo jos ir nuo kitų dviejų vaikų, kuriuos buvo spėjęs pamilti. Pagrindinė filmo tema - vaikų sutrikimas, jų kančia stebint tėvų konfliktus, nes jie vienodai myli ir tėtį, ir mamą. Taigi režisierius tarsi priima vaiko požiūrį (spaudos konferencijoje jis prisipažino, kad taip pat yra iš išsiskyrusios šeimos) ir būtent vaiko akimis rodo viską, kas vyksta jų gyvenime tą savaitgalį, kuris, be abejo, toks pat, kaip ir kiti. Iš pradžių sumanytas kaip dokumentinis filmas, "Meilės vaikai" stebėtinai išsaugojo autentiškumo pojūtį ir dokumentinį stilių.

Keistas dalykas, nors festivalio direktorius Michaelas Koetzas ne kartą aiškino, kad dokumentinio kino žanras baigia išnykti, vieni įdomiausių ir buvo filmai ties dokumentinio žanro riba. Aišku, vieni jų labiau vykę, kiti mažiau, vieni labiau imituoja dokumentinio kino stilių, kiti tiesiog atsiremia į to kino atradimus, bet tokiuose filmuose labai brangus atrodo jų autorių noras atsiverti pasauliui. Apie tą atvirumą jau minėjau ir praėjusių "7MD" laiške iš Manheimo. Kita vertus, manau, kad tokie filmai žavi dar ir todėl, kad lietuvių kinas yra visiškai užsidaręs į save, savo metaforas, tobulą stilių, tylą, ir stebėtinai nesmalsus.

Beveik dokumentinio filmo įspūdį palieka jauno (gimęs 1980 m.) argentiniečio Luiso Ortegos filmas "Juoda dėžė" ("Caja Negra"). Filmo herojė - 17-metė mergina Dorotėja, gyvenanti kartu su sena močiute ir dirbanti skalbykloje. Scenos su močiute kupinos skaidraus liūdesio - sena moteris, kurią mergina nuolat lepina ledais ir kitais saldumynais, vis moko Dorotėją, kaip elgiasi tikros damos, ir priekaištauja jai, kad neturi vaikino. Dorotėja kalba nedaug, kartais jos skruostais netikėtai ima ristis ašaros, tačiau ji kupina užuojautos ir meilės. Mergina šukuoja senutę, glosto jos rankas, padeda jai atsikelti ir daro tai labai paprastai, lyg šis rūpinimasis būtų natūrali jos gyvenimo dalis. Taip pat paprastai ji rūpinasi ir baisiu distrofiku - savo tėvu, kuris filmo pradžioje išeina iš kalėjimo ir patraukia tiesiai į nakvynės namus. Tėvas elgetauja gatvėse, kartais aplanko savo dukterį, pavaišina ją "Coca-Cola". Jie ilgai tylomis sėdi ant suolelio parke, tiesiog tyli ir žiūri vienas į kitą. Režisierius taip ir nepaaiškina, kas atsitiko trims herojams, kodėl tėvas negrįžta į namus, kodėl mergaitė prižiūri senelę. Tačiau tai ir nebūtina, nes tylintys herojai, jų žvilgsniai įtikinamai byloja apie ką kita - žmogiškumą, vienatvę, žmogaus pasmerktumą susitaikyti su kūno, jausmų nykimu. Šis liūdnas filmas kartu ir labai šviesus, nes meninių priemonių paprastumas, netgi minimalizmas, tik dar labiau išryškina herojų viduje slypinčios meilės šviesą.

B.d.